Nuodėmė

Dulkėtos knygos: Dostojevskis ir Camus
Tokių negelbsti sielų, vaike.
Su jais po lova sąžinę slėpi
Ir padėvėtas strėnas,
Kurios neglostomos siaubingai gelia.
Parodyk, Dieve, jai teisingą kelią,
Ganyk paklydusią avelę.
Ji šiandien pagiriota, bet laisva:
Tuščiom kišenėm ir viduj tuščia,
Tokių privengia tavo rojus.
Ji atsibunda pasiklydusi jame,
Išsitepliojusi jo žodžiais tarsi vaikas,
Apnuogintais pečiais ir siela.
Net Nojus, kažkada kovojęs prieš sistemą,
Pabudo vieną rytą danguje.
Tai ką gi jai daryti silpnavalei
Su nesibaigiančiais jausmų cunamiais?
Kuždėjo pagiriotas rytas „Neužmik,
Stebėk kaip jis kvepuoja, įsimink“.
Tai paskutinis pasaulinis karas!
Na kur gi dėsis tavo Dievas,
Ne veltui jį vadina tėvu,
Pasiraukys truputi ir priims.