Kūryba ;)

Nežinau, į kokią temą patalpinti, tad gal į Prozą....

Mūza? fėja? Apibūdinčiau šitaip jauną merginą, kuri kiauras dienas praleidžia tamsumoje. Jos kambarys šaltas ir tamsus, jame seni apdulkėję baldai ir... ir.. seni prisiminimai.
Gal todėl ji nenori pamatyti šviesaus pasaulio? JI jo nekenčia, ji kaltina gyvenimą, dėl savo klaidų, jos neišsipildusių svajonių. Ją visi pamiršo, niekas nesirūpina, niekas neaplanko. JI nebemaža, ji supranta, kad gyvenimas sunkus kai nieko neturi. Ji išmoko verkti  tylumoje, ji išmoko gyventi liūdesy. Ar tai pataisoma? Ne. Ji nebe ta maža mergaitė, kuri būdavo suviliodama saldainiu. Ji nebe tą... Ji suaugo, ir niekas jos nesuvilios, niekuo... niekuo... Ji  žino, kad niekada neišmoks mylėti,  žino kad ji pasmerkta vienatvei. JI atsistojo, ir truputį praskleidė užuolaidas, ir pamatė vaikus žaidžiančius kiemelyje. Jie žaidė taip.. mielai. JI prisiminė, kad kitados, šis kiemelis buvo jos mėgstamiausia vieta, kurioje kaip buvo maža žaisdavo su lėlėmis. Bet kaip viskas pasikeitė, ji viską pamiršo, ir daugiau nebe išeina iš šio tamsaus kambario. Ji matė, kaip kokių šešerių mergytė, ant žolės rado seną, purviną lėlę, kuri priglaudė prie savęs. Ji žinojo, kad tą lėlė buvo jai brangiausia pasaulyje.. lėlė buvo vienintelė jos draugė, kuri  ji išsakydavo, jai paslaptis. Ji buvo netikra.. bet tai buvo jai nesvarbu. JI užtraukė užuolaidas, ir atsisėdo į  tamsų, niūrų kamputį. Čia jos vieta. Ji niekada nepripažins  savo klaidų, ji kaltins tik pasaulį...


Eilėraštis:
Tu fėja, tu mūza, tu lėlė
Tu vienintelė iš visų kalė
Tau nesvarbu, tu nekenti, tu pasauliu netiki!
Kuo tu tampi, kas per velnias esi?
Jei nieko tu nesupranti.
Tu kompleksuota, tu išdidi.
Kada pasaulyje tau bus gerai?
Tu liūdna, gal vieniša,
Tu iš lėto žudaisi save
Tu niekas šiam pasaulį esi
Tik paprasčiausia nuvalkiota lėlė.