Į svetimas šlepetes.

Pakvipo
liūdesiu į lūpas
Tau
be perstojo,

Karti migla
rakino
mums plaučius.
Žvilgsniuos - tyla.

Širdis į širdį,
link
drebančių pirštų galiukų,
į nuosavus
batus,
kūnų autostrada, vis
byra
noras ir kančia.

Užmerki saulę. Uodžiu
vėl
šalančią
arbatą.

Rodyklėms tirpstant
spalvas
sulies delčia...

Jaučiu -
alternatyva -
išslystant žvilgsniams,
tarp mūsų batų,
nuosavų,
kyla
temperatūra.

Ir lenkia
minutes,
kūnų
autostrada,

verkiant
į svetimas,
mums naktį,
šlepetes.