kaita

2008 11 26



Krito žvakės
Dar neatšalusios... pilnos
Skysto parafino
Tekėdamos nedrąsiai
Delnus padengė antra oda,
Tai tam, kad apsisaugočiau
                    nuo jautrumo.
Mažos mergaitės balta šilkinė
Suknelė netapo permatoma
Iškrypėliams, tačiau vėjo
Nukamuotos žvakės padarė
Savo darbą ir čia
Savo liepsnomis pažadino
Visą miestą...
Tai ir savotiška romantika,
Kai pabundi ir vietoj sniego
Eidamas pajūrių renki sudžiūvusį
Parafiną...
            O gal taip verkia jūra?
Tyliai kukčioja mergaitė
Liepsna pabučiavo skruostą,
Išdegė drugio skaidrumo dėmė –
Taip išbluks žiema
              Atnešdama vasarą...
Nė nepastebėsi.



p. s. Nieko gėdingo, jog vieną suknią
Nepastebimai keičia kita,
Juk žiema, tai tokia pati vasara,
Tik užsidedanti žaliąjį apdarą...