Nykulio 62513

Dienos eina lėtai, taip lėtai kaip blūkios ligoninės lempų šviesos nusklinda nuo palubių iki mano lovos, kur aš nieko niekada neskaitau, nebent įtrūkius kitoje paklodės pusėje, kai daugiau šviesos kvantų susitelkia į tą blyškų paviršių, apvalkalą. Ir tik skaičiuoju sekundėmis lekiančias skaidres, pro laikrodžių lėtumą, pro tuščią tarpą tarp tik ir tak, pro saulės neapšviestą dangaus lopinėlį, pro juodąją dienos žvaigždę be matmenų. O skaidrės tokios primenančios gyvenimą, kad net verkti noris. Bet ir jose šviesa tai lyg ta blausa tyškanti nuo lempų ligoninėse. Ir nejudrus oras kartais susikaupia į skaidrę, ir aš matau, kokia ji tamsi ir napražiūrima, toji oro skaidrė, tarsi taisant automobilį iš garažų išgaravus alyva, tokia tampri ir nepažeidžiama. Ir kai įkvepi to oro, tai atrodo, kad ir vaivorykščių būna, ir tamsių ledinukų mažose krautvėlėse, kur užeinama vieną kartą į mėnesį. Ir kaip tik tada, kai nuobodžiaujama, kai visos lėlės guli sudėliotos ir žiūri baugiom akim į žiogus paveiksluose, o vasara jau seniai praėjus, likęs tik nykulys nuo senų televizijos laidų, kurias trumpais vakarais žiūrėdavo pailsę žmonės. Ir kaip jie tikėdavo, kad tai yra skaidrės ar tai, kas paskui sapnuojama.

  Paskui atsimeni takus, pilnus dviračių avarijų... Kur kaimynai su kaimynėmis suka ratus aplink vis dar aukštas tvoras ir žaidžia, ir girgžda surūdiję jų dviračių ratai, ir teška į balas tampri ratų guma. Kol praeina dienos - vėliau vėl senatvė. Vėl nuobodžios laidos, pokalbiai prie saldainių dėžutės, paniurus kava, laikrodžiai, normaliai neišmušantys laiko, lyg kur nors tarp jų varžtų būtų įmestas didelis negyvas žiogas ar ant sraigto pasipjovus musė, ar nuo kalėdų įstrigęs šiaudas, kai burtasi, kuris ilgiau, paskui kuris laimingiau gyvens. Ir atrodo, žiūrėtum į tuos laikrodžius, į jų gegutes, ir vėl ateitų karas, toks ilgas, toks pažeidžiantis tik ką išklijuotus sienos tapetus, neužgaunantis alkūnių. Nes tada juk nebūtų leista važinėtis dviračiais. Jie tūnotų tamsiam kampe tarp bulvių maišų ir kvepėtų tokiu metalu ir pavasariu. Ir praeitų pro ten lyg pro kokią šventą vietą, o kartais ir pasėdėtų, pasidėjus šalia kokio neužbaigto darbo relikviją. Ir kai kas nors rastų, ir paklaustų: kodėl nedirbi, ko čia sėdi tarp bulvių maišų? „, žmogus tik atsakytų: “jau seniai žiema prasidėjo, o su ja atėjo karas - toks ilgas, toks neapčiuopiamas... „, ir visi tada verktų drauge, apsikabinę kvepiančius dviračius, o kartais slapta net ant jų atsisėstų, ir dar neišblėsus jų kūniškumui, trobos apsineštų tamsiomis pelėsių ikonomis. Bet ir tada sakytų: „karas, karas... „, ir slapčiomis tyrinėtų rieves ant sutrešusio sienų medžio, ir niekada neišeitų į lauką, kur tirpsta ledai, kai vidury žiemos lauke įjungtas šildymas ištirpdytų milžiniškas pusnis ir sniego senius. Bet sakiau, žmonės to nepastebėtų. Žmonės yra liūdni ir nerangūs, skaito ilgas knygas, o pasiteisina - karas. Paskui ateina bulviakasis, jie eina į laukus, visai pamiršę, kad į juos galima nuvažiuoti su dviračiais.

  O po visko taip paskausta akis. Paskausta nuo tų tamsių dviračių kampe, nuo ryškiaspalvių verbų, nuo siuvinių, nuo laidų, nuo regėjimų. Ir tada norisi palįsti po ta vienintele ligoninės antklode ir jau netyrinėti paviršių kitoje jos pusėje. Juk ir ten - pelėsiai. Juk ir ta antklodė kažkada buvo ištraukta iš vandens, aš tuo neabejoju. Tarpukariu nebuvo nei užtiesalų, nei antklodžių žmonėms užsikloti, kai šunys vaikščiojo palaidi ir motinos nesišukuodavo plaukų... Po karo išplovė daiktus. Tada visi vaikščiojo pakrantėmis, rankiodamies kas kam patinka. Štai tada medicinos seselės su gydytojais ėjo palei pakrantes ir rinko ne gintarus - paklodes, vaistų bonkutes, vienišumą kiekvienam pagal paskirtį. Bet jau tada aš jaučiausi pavargus. Nors atrodė - pasibaigė karas, grįžo šviesa, štai pradės transliuoti naujas laidas ir nuo to, be abejonės, pasidarys namie šviesiau, lyg per kalėdas užžiebus spalvotąsias lemputes. Bet man tada kažkaip labai norėjosi toje pakrantėje rasti ką nors, ko man visai nereikia. Ir ką tik pamatydavau, man viskas vis atrodydavo reikalinga, kad ir koks absurdiškas daiktas tai būtų - ar koks švininis lėktuvėlis, ar pigios plaukų gumytės, ar tviskantis skardos gabalas -  atrodo, pasiimčiau, ir lyg nereikėtų, o paskui pagalvoju, kaip pasikabinčiau tą skardą kambarį ir į ją žiūrėčiau, ir man nuo to šleikštu ir liūdna pasidarydavo. Ir vaikščiodavau apniukus toje pakrantėje, kai visi sau laimingi šventė šventes, užsidegę žvakes ant naujų, jiems labai patinkančių daiktų.
 
  Taip ir kalėdos praėjo - pakrantėje. Žmonės susirinko, drėgmė jų buvimo vietose garavo ir telkės į rutulius, ir kilo tokiais magiškais vingiais, bet jie to nepastebėjo. Tada labai lijo, bangos buvo nedidelės. Jie apsidėliojo daiktais ir vienas kitą sveikino bučiuodami tai į lūpas, tai į žandus. Ir žinot, būčiau pagalvojus, kad veltui išvis ten sėdžiu, eičiau į kokį rūsį, ir tūnočiau, bet lietus tądien buvo toks ypatingas, turėjo tokį keistą gelsvą atspalvį iš vidaus, ypač, kai pradėjo temti, atrodė, kad jis blausiai, perregimai žėri. Ir aš tada mylėjau šitą lietų, ir pagalvojau, kaip būtų gerai, jei toks lytų per visą laiką nuo šių kalėdų iki kitų... Kaip nesunku, kaip lengva tada būtų vaikščioti ne tik pakrantėmis, bet ir pačiame mieste, kur tų daiktų dar daugiau.
 
Tada dar dažniau nueičiau pasižiūrėti traukinių prie seno, apleisto aerodromo. Užsilipčiau ant talpaus seno viaduko, kuris ten stovi nuo senų senovės, pasislėpčiau po skardomis ir galvočiau apie traukinių avarijas, kiek jų galėjo įvykti per pastaruosius dešimt, trisdešimt metų, per visą tarpukarį... Tada pagalvočiau, kiek daiktų per jas buvo pamesta, ir kad jų, ko gero, nieks nesurinko, tiktai gal vienas kitas atsumtasis rado po kokį laikroduką ar pasidabruotą tabokinę iš senų laikų, praėjęs pro baugius rugių laukus, jiems užgeltonijus nuo sunkių spindulių ir papūtus žvaigždžių vėjui. Bet ir tai - tik smulkmenos, tik tos nereikšmingos detalės, visa, kas išbluks pasikeitus ėjimo krypčiai. Tada, kai žemė pateks į kitos žvaigždės lauką, ir kai einant į pietus atrodys, kad einama į šiaurę. Tada kompasai rodys ne kryptį, o mūsų jausmų slėgį. Ir kaip bus skaudu pamačius, kad rodyklė rodo į šiaurę, tai reikš, kad priartėjama prie pietų laiko, prie nerangus ir tuščio šiltumo.
 
  O traukiniai važiuos kaip visada, lėtai, ir visai nepagreitins valandų slinkties. Gal trumpam ir bus apsigaunama - tą akimirką, kai mus aplankys nuostaba dėl pravažiuojančio traukinio, gal minutės pavirs į talpius raibulius ir nebebus to tamsus „nuo bėgio prie bėgio“. Bet kai pravažiuos ketvirtasis taukinys, jis jau nebetelks laikodžiuose skaidrių, tai, ko gero, tebus tas vienas iš neišsipildžiusių „tik“. Po to jau bus pradedama galvoti apie dangaus šviesulius, bet ir tai bus nieko ypatingo, netgi nieko, kas padėtų galvoti apie netvarką arba apie išsipildžiusius sapnus.
 
  Ir tada ateis laikas išeiti iš aerodromo, ir aš visada laukiu to laiko. Laukiu to visa apimančio nuobodulio, kai atsiplėšiu nuo tamsių skardų stipriai skaudant sąnariams ir plaukams susivėlus į tamsų gumulą, primenantį gyvūną. Tada galėsiu pereiti per dar neišvaikščiotą aerodromo dalį ir prisirankioti tokių mažų kalkėmis apsinešusių betono gabaliukų. Žinoma - jos man bus reikalingos, talpins visą tą nykulį, pasibaigusį adventą, aš dėliosiu iš jų mažus ratelius namie ant palangės, o kai prisnigs, visada pastebėsiu, kad jos yra daug tamsesnės už sniegą. Bet net nieko ypatingo ir tame, kad jos turės paskirtį. Aš jau suspėjau sau už tai atleisti, ir todėl rinkau jas kaip kokius iširusius dievo papuošalus, sapnų dulkes. Ir tada buvo apsiniaukę, ir taip džiaugiausi, kad šiam pasaulį nieko ypatingo neatsitinka.
 
  Ir pati vietovė, kur reikia praeiti - man patinka. Apleistos pasikalbėjimų stotys, kur pilna tokių metalinių aparatų su mygtukais, iš kurių transliuojami žodžiai iš kosmoso. Tai kosmonautai paskambina ir pasakoja, kas, kur, kada atsitiko, kokį ten praskrido kitą lėktuvą, ar apsiniaukę, ar ne, ir panašiai. Kaip senos moterys paskambina viena kitai ir iškalba visą per dienas susikaupusį nykulį. Lyg ten, viršuj, nebūtų dar nykiau, nei čia. Kartais užsuku į tuos namukus pasižiūrėti, ar ten nėra prikritusių tų mano renkamų betono formelių. Kartais būna.
 
  Paskui praeinu keletą šiukšlynų, na, kur pilna įvairiausių daiktų. Panašiai, kaip toj pakrantėj, tik čia jų truputį daugiau ir jie kiek kitaip išsidėstę. Bet kadangi ten pilna visko, kas būtų visai įdomu, tai patraukiu į šalį, kol nueinu pas tokią netoli uosto gyvenančią tetą.
 
  Ji gyvena betonu padengtam kambarį vienoje iš jūreivinių, virš baro. Einant pas ją visada reikia praeiti tą man visai patinkantį, nykų apleistaviečių šurmulį. Ten vyrai dideliais ištinusiais veidais sėdi ir garsiai kalbasi apie nežinau ką. Ir iš tiesų, dabar pagalvojau, apie ką jie galėtų kalbėtis? Ką senos moterys, kosmonautai, teisininkai, žmonės per kalėdas prie jūros kalbasi, aš dar galiu nutuokti, o štai jie? Iš pradžių pamaniau - gal apie moteris, pinigus ar pigias laidas, bet... supratau, kad negaliu nieko nutuokti apie jų membranų jautrumą, apie jų granulių skaičių klausos ozone. Nieko nežinau, todėl pasakyti, apie ką jie kalba, negaliu, nors ko gero esu girdėjusi, gi šitiek kartų pro ten ėjau.

  Praėjus barus, užlipu šviesiai nudažytais, apdergtais laiptais į antrąjį aukštą, tada einu tamsiu tuneliu, paskui šviesiu, ir prieinu nublukusias duris, ant kurių flomasteriu užrašyta K+M+T. Beje, aš vieną kartą klausiau tetos, kodėl trečia raidė ne B, juk trečiasis karalius buvo Baltazaras, o ji man tada atsakius: „Ne, vaikeli, trečia buvo Teta“. Ir aš ja patikėjau, o kaip gi kitaip galėjo būti? Pas Jėzų ėjo du karaliai, o trečia buvo teta, ir tiek.
 
  Kambarys, kuriame ji gyveno, priminė rūsį. Drėgmė skverbės iš po betono plokščių ir telkės į salas, pelių, senų saldainių ir tabako kvapas sklandė ore, o nuo jo kažkaip keistai norėjosi šokti. Teta visada sėdėdavo įsisupus į už ją trigubai didesnius kailinius, visada ją rasdavau tam pačiam kampe - tiksliau, aptikdavau didelį pukinį kalną, iš kurio kyšodavo maža, šviesi galvutė. Toje galvutėje visada nušvisdavo tokia nuoširdi šypsena, akutės iš džiaugsmo nepaprastai sumažėdavo ir primindavo erkutes. Aš prieidavau prie tetos, tuomet ji pradėdavo kailinių jūroj ieškoti kokio plyšio, per kurį galėtų iškišti mažą, kaulėtą savo ranką ir ją man paduoti. Kartais rankoje būdavo saldainis. Ir šiaip kartais rasdavau ją, valgančią saldainį - ranka būdavo iškišta pro kailinių kaklo iškirptę, nes matyt, jei būtų pro rankovę, tai nesugebėtų jos pakelti iki lūpų. Jos lūpos būdavo rudos, ir ant viso veido būdavo tokių rudų šokolado salelių. Kartais tai ji visa būdavo po kailiais. O kai išlįsdavo, pasirodo - valgė saldainį.

  Ir kai ateidavau visada man pažerdavo krūvą griliažo rutuliukų. Ji, kad ir kaip mėgo saldumynus, jų visai negailėjo, buvo labai dosni ir gera teta. Taip ir leisdavau su ja ilgus vakarus - ji valgė saldainius, šiureno savo didelius kailius, o aš šokdavau. Šokdavau, kol kojos pavargdavo nuo grublėto, tokio mėnulinio, grindų paviršiaus. Tada žaisdavom šaškėmis. Balti šaškių lentos langeliai pakibdavo prieblandoj ir maloniai veikdavo regą. Tolumoje girdėdavosi išplaukiančių laivų ūkimas, kartais švilpteldavo traukinys. Iš apačios iki paryčių sklisdavo tų nykių balių garsai, girdėjosi, kaip dūždavo taurės, tada ant kambario sienų esantys lašeliai pasislinkdavo truputį į šiaurę. Kartais šokdavo ir teta. Stori jos kailiniai sukeldavo dulkių sūkurius. Ji juose tūpčiodavo ir darė įvairius gestus. Muzika iš apačios visada apsiaubdavo ir mus perkeisdavo. Tai buvo negraži, prasta muzika. Ir vieną kartą tariau tetai: “Einam pas vyrus“. Ji labai supyko, kai tą pasakiau, nuėjo į savąjį kampą, visa sulindo į savo kailinius ir tylėjo. Bet vieną dieną, kai mes šokome pagal kažkokią sulėtintą iš apačios sklindančią polką, ji tarė: „Einam“. Teta nusiėmė savo kailinius. Kreivos, plonos jos kojos buvo aptemtos tamsiai mėlynomis, juostuotomis, apsmukusiomis pėdkelnėmis, patežusios jos krūtys karojo iki pilvo po jas dengiančia rausva apšiurusia bliuzele. Plaukai buvo smėlio spalvos, riebaluoti ir styrojo į visas puses. Bet vis tiek teta man buvo graži. Žvitrios, spindinčios jos akutės greitai lakstė po erdvę, plonos lūpos kvepėjo šokoladu ir rabarbaro ledinukais.

  Ir mes išėjome iš drėgno ir tamsaus jos kambario, kur viskas priminė apie nebūtį ir didįjį tvaną... Ir iškart pajutome, kaip čia viskas skiriasi - buvo kiek tvankoka, sklido spirito ir neplautų marškinių dvokas - veidus išmušė raudonis, akys nuo ryškios šviesos susitraukė į gumuliukus. Lempos palubėse degė, nors jų ten visai nereikėjo. Tai ir buvo tas šviesusis koridorius priešais tetos namus. Paskui sekė tamsusis koridorius. Jis buvo pilnas durų, nespėjusieji iš baro grįžti į uostą praleisdavo ten naktį. Koridoriaus gale buvo didelis sienoje pakibęs mėlynas telefonas. Juo niekada niekas neskambindavo.

  Jau laiptų viršuje mus pritenkė sklindančios muzikos garsas. Tai buvo kažkokia tamsi klubinė muzika. Iš apačios sklido šūksniai ir baisus kvatojimas. Ir mes su baime nusileidome į apačią. Uoslę apgaubė alkoholio ir keptos duonos kvapas. Ir pamatėme daugybę vyrų, šokančių pagal tą muziką. Jie buvo kaip pašėlę - vieni buvo užsilipę net ant baro ir darė keisčiausius judesius - trypčiojo, kėlė į viršų rankas, sukinėjosi, kiti raitėsi ant žemės, o vienas gulėjo ir darė tokį judesį, lyg grotų gitara, bet visai nepataikė į ritmą, ir aš pamaniau, kad jis yra narkomanas. Buvo ir keletas moterų, apsitempusių trumpais sijonais ir ryškiai išsidažiusių lūpas.

  Mes su teta stovėjom kaip stulpai šone ir negalėjom pajudėti. Po kiek laiko teta į ritmą pradėjo judinti galvą, ir vienas vyras priėjęs pakvietė mus įsisukti į šokio sūkurį. Na, mes ir nuėjome. O sūkury buvo taip šilta nuo šokyje įkaitusių kūnų. Ir mes pradėjome šokti. Iš pradžių taip nedrąsiai, judinant tik rankas ir truputį kojas, paskui pradėjome visaip sukinėtis ir pasidarė visai nebaisu. Galiausiai įsiliejome į ritmą, kūnas pakluso baugiai atsiveriančiams tembrams. Per kaktą pradėjo varvėti prakaitas, tetos pėdkelnių apačia apsivėlė dulkėmis ir skrepliais.
 
  Paskui mes pavargome. Ritmai pradėjo graužtis į vidų ir nemaloniai veikti nervus. Nuėjome į kampą ir prisėdome. Teta atrodė lyg ir jaunatviškai, bet jos akys dabar buvo aptemusios ir klaikiai nepriminė tetos. Tada aš tariau: “gal eime pasivaikščiot į uostą? „, teta linktelėjo galvą ir mes išėjome į didelią ir blausią erdvę už baro.
 
  Buvo dar šviesu. Dangus buvo pilkas ir priminė betonines tetos kambario sienas. Oras kvepėjo jūra ir fejerverkų dūmais. Gali būti, kad neseniai buvo švęsti naujieji metai. Mes ėjome pro triukšmingus, girliandomis iškabinėtus barus, pro prie jų gulinčius didelius ištežusius vyrus, liūdnas rūkančiais moteris, bet šiaip žmonių buvo labai mažai lauke, visi buvo baruose, šoko ir mainėsi jau išsekusiomis, glebiomis energijomis, kurios telkės į gumulus ir lipdės palubėj aplink lempas.
 
  Ir mes priėjome seniai nelankomus uosto laivus. Jie siūbavo vandenyje, vėjas, prasiskverbdamas pro jų metalą išgaudavo keistą švilpimą. Purvini ir pavargę kirai suko ratus virš galvų, kvepėjo rūdimis ir žuvimi. Ir mes ėjome ratais per tą didelį, niūkų uostą, kol viską apgaubė prieblanda ir žvilgsniai pradėjo sunktis į tuštumą. Paskui pasidarė labai drėgna - oras telkėsi į lašus ir kibo ant smilkinių ir riešų. Galiausiai teta tarė: “man jau laikas grįžti į namus“, ir aš jai pritariau, ir paspaudžiau šaltą, kaulėtą jos ranką, ir palydėjau ją kelis žingsnius į dešinę, ir paskui pamačiau, kaip maža, išklibus figūra nutolsta ir dingsta už uosto.
 
  O aš likau. Ir vėl sukau tuos vienodus ratus aplink niūrią, drėgną apleistavietę ir vėl dienos slinko lėtai ir nuobodžiai, neįrėždamos jokio ženklo, laikrodžiai už barų išmušdavo skaudžiai nepažįstamas valandas, tą akimirką laikas pažiūrėdavo į mane ir sutekėdavo į įtrūkį. Ir daiktai apsinešė nykiomis granulėmis, per kurias vedant pirštu buvo galima piešti nereikšmingus siluetus ir iškalbėti rudenį. Ir ruduo visada ateidavo - ir uostą užpildavo blyškūs lietūs, kartais taip neįprastai, lyg per kalėdas, gelsvai švytintys iš vidaus. Ir aš tada žiūrėdavau į tą lietų ir džiaugdavaus, kad šiam pasaulį nieko ypatingo neįvyksta. Ir taip ateidavo kalėdos, žmonės susirinkdavo už tos lietaus uždangos ir lėtai, ūksmingai bučiuodavos. Bet ir tai buvo nieko ypatingo, nieko, kas pasikeitus krypčiai, nepavirs į blyškią meteoro akutę.