Į naktį

Padūkęs vėjas snaiges gena,
Kelio nematau, bet vis einu
Į gyvenimą, kuris jau mena
Grožį ateities dienų.

Baltos snaigės, vėjas siaučia
Ir širdy jau neramu.
Gal jinai, vargšė, ką jaučia
Su šiuo sniegu beriamu .

Dingsta pėdsakai takely,
Neramus einu į naktį.
Užpustytas platus kelias,
Ar takelio man užtektų?

Gal užteks, jei tiesiai veda
Prie tos, ilgesy, švelnios,
Kurios širdelė taip pat dega,
Kurios ir aš taip pat ilgiuos.

Snaigės snaigės, vėjas vėjas...
Per pusnis gilias brendu.
Mintis mintį gena, vejas,
Aš svajonėmis skrendu!

Virš pusnynų, pas brangiausią,
Kuri ilgisi manęs.
Pas geriausią, nuostabiausią.
Tik takelio nepamest...