O šitas bendrame kontekste (tavo eilių) visai nieko, tik aš ties trečiuoju posmeliu jau būčiau ir sustojus:) Žinoma dar padirbėti su juo reikėtų (ypač su skambesiu, ritmu ir rimu), bet mintis nebloga ir šiaip visai nieko:)
Nėra prieštaravimų, visur tas "žvirblelis galvelę kraipo - abejoja, nežino ir patarimo nėr" Pabaigoje, nors ir apšiuręs tas "žvirbliukas - gyvenimas", bet mano... Briedis simbolizuoja tariamai gražų kitų gyvenimą, bet ne manąjį, tokio aš negausiu.
Svajingas, liudnas.
Taciau galiu rasti prie ko prikibti :) Ne kaip kritike, bet kaip skaitytoja. Nepatiko briedis. Taip svelniai rasei apie zvirbleli, kad isgirdus ''briedziui'' net sugrieztejo eilerascio tonas.
Na, bet cia tik mano kaip skaitytojos nuomone :)
yra priestaravimu sau. pirmas posmas "'ar ilgai su juo zaisiu?"-lyg butu kantrybe plysus. Ir paskutinis posmas "Nepaleisiu zvirblelio, gyvenimo savo, nors mano delnai susale" visai atvirksciai-del gyvenimo ir gyvybes nepagailetum.
"Geriau žvirblis rankoj, o ne briedis girioj." - tai tokia ir gyvenimiška tema. Nušiuręs tas gyvenimas kaip tas žvirbliukas drebantis nuo šalčio. Ech, tiek jau to....
„gyvenimėli mano, tu žvarbus bet mielas
jauti, dar vis braidau po rudenio apleistas pievas,
kur žvirbliai čirškauja nušiurę
iech,.. palikau ir vėl namie kepurę,..“