Mano orchidėja @--/---

Kai pirmą kartą sutikau jį man buvo beveik 17 m. Kiek džiaugsmo buvo, kad manimi kažkas susidomėjo. Vien ta mintis galvą svaigino. Jis buvo pirmas vaikinas mano dar trumpame gyvenime. Itin gražus jis tikrai nebuvo, nors akys iš karto padarė įspūdį. Netrukus pradėjom draugauti. Taip džiaugiausi, kad pagaliau turiu vaikiną. Niekas aplinkui nerūpėjo, nei draugai, nei pavalgyti nesinorėjo, tik mokslams skyriau ypatingą dėmesį, nes visada buvau stropi ir pavyzdinga mokinė. Dar besimokant mokykloje draugės, klasiokės, giminės ir pažįstami kartodavo, kad jis man per prastas, skiriamės kaip diena ir naktis, bet man jų žodžiai - tarsi žirniai į sieną Negirdėjau, o gal tiesiog nenorėjau girdėti. Draugystė tęsėsi, baigiau mokyklą, įstojau į universitetą. Ir iš tiesų, laikui bėgant pradėjo lysti šiokios tokios jo elgesio ir charakterio ydos. Gyvenome kartu, tad daug ką pastebėjau, o daugiausiai minusų. Jis neišsilavinęs, mėgstantis išgerti ir linksmas kompanijas. Dėl tokio jo elgesio prisikentėjau daugiau nei daug. Daug kartų skyrėmės taikėmės, ir vėl skyrėmės, bet taip ir draugavom. Susituokėm. Susilaukėm sūnaus. Ir šitaip visi 6 metai. Negaliu sakyti, kad jo nemylėjau. Mylėjau ir net labai, bet savo netinkamu elgesiu ir nesiklausymu, ko aš norėčiau, tą meilę sunaikino. Ne iš karto, po truputį, bet tikrai jaučiau, kad meilė nyksta. Prasidėjo nesutarimai, ginčai, nenorėjau jo šalia visom prasmėm. Suvokiau, kad tokio gyvenimo nenoriu. Lipdžiau, klijavau mūsų santuoką, kaip tik galėjau, bet per visus tuos metus pavargau. Iš jo nemačiau jokių pastangų, o juo rūpintis lyg dar vienu mažu vaiku nebegalėjau. Užteko vaiko, kuris buvo be proto aktyvus ir atimdavo visą mano laiką. Nuleidau rankas... Per eilinį barnį pasakiau, kad nebežinau ar jį vis dar myliu. Šie mano žodžiai jam buvo tarsi kibiras šalto vandens. Niekada jam nieko nesakiau apie savo jausmus. Jis visada buvo įsitikinęs, kad jis man – visas pasaulis ir myliu jį beatodairiškai, kad ir koks jis. Visaip stengėsi man įtikti, bet jau buvo per vėlu. Jei tik būtų suėmęs save į rankas bent trimis metais anksčiau... Supratau, kad meilė dingo, sprogo lyg muilo burbulas, jos nėra, jos nejaučiu ir daugiau nėra noro ją jausti, jausti jam... Nevertas... Kai dabar pagalvoju, dėl ko jį pamilau, - pati negaliu rasti atsakymo. Jis visiškas mano idealo antonimas.
      Dar ilgai delsiau, ilgai ryžausi, bet nutariau prabilti apie skyrybas. Išsiskyrėm gražiuoju. Išsivadavus iš santuokos pančių jaučiausi lyg iš naujo gimusi, tiesiog sužydėjau. Atsigavau, vėl pradėjau šypsotis, džiaugtis gyvenimu, jaustis pilnavertė. Aplinkiniai tai iš karto pastebėjo, o man pagaliau širdyje įsivyravo ramybė. Vaikas liko su manimi, pradėjo lankyti darželį. Su tėčiu matydavos. Jaučiau, kad jis norėtų viską pabandyti iš naujo, bet antrą kartą lipti į tą pačią balą nenorėjau, o ir kam – jausmų juk nebuvo. Siejo tik vaikas. Vienai buvo sunku, bet dirbau, išlaikiau save ir vaiką, turėjau daug draugų, pažįstamų, kurie kai būdavo sunku, ištiesdavo pagalbos ranką. Taip per vieną draugę susiradau naują darbą. Ji išėjo į dekretą, tai užleido man savo vietą. Darbas nesudėtingas, reikėjo versti CV į lietuvių kalbą. Darbas kompiuteriu., anglų kalbą mokėjau neblogai, tad sutikau, net nenumanydama, kaip pasikeis mano gyvenimas.
      Susitarti dėl darbo laiko, atlyginimo ir visų kitų formalumų atvykau numatytu laiku. Draugė sakė, kad apsirengti reikia dalykiškai, tad taip ir padariau. Marškinėliai, sijonas, švarkelis ir bateliai, palaidi, kiek garbanoti, pusilgiai, šviesūs plaukai, lengvas makiažas ir aš jau vietoje. Biuras tiesiog nuostabus. Įrengtas labai moderniai. Visada norėjau tokio darbo – darbo ofise. Pasirodo, čia įdarbinimo agentūra. Sėdžiu laukiamajame ant odinio fotelio, žvalgausi, žiūriu į paveikslus, žmones, darbuotojus... Staiga sekretorė pakelia galvą nuo dokumentų ir praneša, kad viršininkas kiek vėluos. Iš tiesų žvilgteliu į ant durų kabančią lentelę – pertraukėlė. Nesvarbu galvoju, palauksiu. Nusivelku švarkelį, nes čia velniškai karšta. Išgirstu atsidarančio lifto duris, atsisuku ir matau, kaip iš jo išeina keli kostiumuoti vyrai, kelios moterys, o juokas net ausį veria. Iš už kelių vyrų pamatau jį. Tokį... simpatišką, švelnių kaip šilkas veido bruožų, tvirto kūno, juodas griežtų linijų kostiumas, kaklaraištis ir plati užburianti šypsena. Stebiu jį. Juokauja su kolegomis, per juosmenį apkabiną vieną kolegę ir greitai paleidžia. Ilgai netrukus visi skirstosi kas sau. Mano nužvelgtas vyras, prieina prie sekretorės, kažką jai pasako ir įeina į direktoriau kabinetą. „O ne, nejaugi jis direktorius“ – pagalvojau. Tikėjausi visai ko kito... Pagyvenusio, storo ir pilvoto, gal net pliko vyriškio su jaunute sekretore. Velnias, kaip delnai suprakaitavo.
- Jau galite užeiti – sako sekretorė.
Vaje, kaip širdis tabaluotis pradėjo. Greitai pasiimu rankinę, švarkelį ir nedrąsiai įeinu. Jis prie spintos kažkokius popierius sklaido, lyg ko ieškodamas. Greitai nužvelgiu kabinetą. Akys užkliūna už ant palangės esančių turbūt kokių aštuonių orchidėjų... O jų skleidžiamas kvapas tiesiog svaigina... Leidžia man užeiti, liepia atsisėsti, atsisuka... Ir vėl ta plati, graži šypsena... Su manim elgiasi lyg su pažįstama, paklausia, ar aš esu jo buvusios kolegės draugė. Užsimezga lengvas, greitas pokalbis. Paaiškina koks darbas, kokios sąlygos, atlyginimas... Nusivelka viršutinę dalį kostiumo. Prieina, paduoda užpildyti prašymo priimti į darbą lapą. Pasilenkia priėjęs iš už nugaros, viena ranka pasiremdamas į stalą, kita - į kėdės, ant kurios sėdžiu, atlošą. Dvelktelna toks skanus kvepalų aromatas, kad jei stovėčiau, turbūt nukrisčiau. Taip ir norisi įkvėpti ir neiškvėpti, įkvėpti dar ir dar, kad ilgam prisiminčiau šį nepakartojamą kvapą... Rodo, kur ką reikia įrašyti. Aš pildau sąžiningai. Staiga nei iš šio, nei iš to jis taria:
- Tu kvepi orchidėjomis.
Atsisuku į jį – gražiai šypsosi, aš irgi nusijuokiu.
- Ar aš klystu? – sudvejoja jis...
- Taip... taip mano dušo želė... Ji orchidėjų aromato, mano mėgstamiausia – tariu aš. Na ir aišku šiek tiek orchidėjų kvapo kvepalų...
Žiūrim vienas į kitą ir šypsomės.
- O man patinka orchidėjos – sako jis.
- Pastebėjau – nukreipiu žvilgsnį į ant palangės esančias jo gėles.
- Man irgi, dievinu jų kvapą – linkteliu.
Lyg atsitokėję grįžtam prie prašymo. Ranka kiek dreba, bet užpildau viską. Paduodant prašymą jam, žvilgsniai susitinka, o jis ir vėl nusišypso savo kerinčia šypsena. Paklausia ar galiu pradėti dirbti jau šiandien. Aš sutinku. Einame į mano kabinetą, atidaro man duris. Kabinetas nedidelis, bet su dideliu langu į biuro kiemą ir stikline siena į koridorių. Stalas, kelios komodos, spinta, kėdė ir kompiuteris. Viską greitai aprodo, įjungia duomenų bazę ir palieka mane dirbti. Ačiū dievui galvoju, pagaliau aš viena. Niekaip negaliu atsipalaiduoti šalia jo. Pradedu dirbti, jis vis kartas nuo karto užsuka pas mane, pagiria, kad greitai perpratau darbą, ranka švelniai patapšnodamas per nugarą. Velnias, pamiršau ką reiškia elementariausias žodis. Kas man daros?... Nejau?... Nesąmonė kažkokia... Pertrauka, užeina jis, pakviečia kavos į apatinį aukštą. Susirenka daug kolegų, visi labai malonūs, o jis akivaizdžiai flirtuoja su ta pačia blondine, kuria apkabino išėjęs iš lifto. „Viskas aišku“, pagalvoju – „lovelasas. Fui, nekenčiu tokių“. Išgeriu kavą ir išeinu niekieno nepastebėta. Grįžtu prie darbų, užtrunku gan ilgai. Ateina jis, paklausia, kaip pirmoji darbo diena, ar patiko, ar nepavargau. Žinoma, atsakau, kad viskas gerai. Jau laikas namo, darbo pabaiga. Leidžiamės liftu, nusileidus jis užkalbina blondinę, o aš einu į savo automobilį. Pakeliu akis ir matau, kaip abu išeina apsikabinę. Įsėda į jo prabangų audi, šypsodamiesi ir net nepažvelgdami mano pusėn išvažiuoja. Vėpsau į juos, kaip visiška idiotė, palydžiu žvilgsniu jo automobilį iki pat kiemo vartų kol jis visiškai dingsta vakaro prietemoje. Užkuriu savo mašiną ir judu namų link. Važiuoju lėtai, niekur neskubu, vakarinės gatvės šviesos vis prabėga automobilio salone, kiek atkreipdamos mano mintis nuo mažo nuovargio... Viena ranka laikau vairą, kita liečiu galvą, švelniai braukau pirštais ties smilkiniu, tai ties smakru... Savijauta – lyg kas būtų šlapiu skuduru sudavęs... Jis niekaip nepalieka ramybėje mano minčių... Staiga pasigirsta aštrus automobilio signalas – velnias, žalias juk, man reikia važiuoti... Grįžtu į realybę... Pagaliau... Nuodėmė, toks išsiblaškymas... Pagaliau įvažiuoju į savo kiemą. Nueinu pas mamą. Pasitinka sūnus, stipriai apkabina, pabučiuoja. Kaip gera... Trumpai keliais žodeliais persimetu su namiškiais apie pirmą dieną darbe. Einame su sūnumi namo... Mums skirtas antras aukštas, tad gyvename kaip atskirame bute, viskas atskirai, vaikas pabūna pas diedukus kol aš baigsiu darbą. Pagaliau aš čia, kur šilta, jauku ir gera, kvepia mano mylimu orchidėjų aromatu... Pasigaminam greitą vakarienę, susėdam prie stalo, sūnus pasakoja, kaip sekėsi darželyje. Pagaliau visiškai atsijungiu nuo visų minčių apie biurą, CV ir jį... Baigus vakarieniauti susitvarkau namus, pažiūriu savo mėgstamą laidą, išmaudau vaiką, pati palendu po dušu, kūną palepinu savo dievinama dušo želė, paguldau savo auksą miegučio ir pati panyru į kvepiančius, vėsius patalus. Baisiai nemėgstu gultis į šaltą lovą. Besnaudžiant susapnuoju jį ir čia mano miegui ateina galas. Pabundu, kad ir kiek besivartyčiau nuo vieno šono ant kito negaliu užmigti. Atsikeliu, nešlepsiu iki virtuvės, atsigeriu vandens ir grįžtu į lovą. Velnias niekaip nesiseka užmigti. Vis galvoju apie jį ir ją. Turbūt mylisi. Reikia gi miegoti - įsijungia blaivas protas. Bet jis toks gražus, ta jo šypsena... Atrodo persmeigia kūną... Jis toks vyriškas ir kvepia nuostabiai... Lėtai užsimerkiu ir atrodo, kad užuodžiu jo svaiginantį aromatą. Turbūt tas jo kvapas ir šypsena apsuko man galvą. Nieko tokio, ryte viskas atrodys kitaip, žinau...
Pypsi žadintuvas. Rytas. Keliuosi, žadinu vaiką, ruošiamės abu – aš į darbą, jis į darželį... Rytas pas mus kaip visad – paskubom... Atvažiuoju, jo dar nėra... Pradedu dirbti ir net nepastebiu, kaip praslenka pora valandų. Laikas kavos pertraukėlei, bet aš pasilieku savo kabinete ir užsiplikau vaisinės arbatos. Pasiimu puodelį, prieinu prie nuostabaus didelio lango... Kaip man tokie patinka, namuose irgi tokį turiu ir niekada neatsižiūriu į vaizdą kurį jis atskleidžia. Stoviu žiūriu ir stebiu skubančius praeivius, lekiančius automobilius, dangų ir paukščius lekiančius į saulę... Ak, romantikė aš iš prigimties ir nieko čia nepakeisi. Mano dėmesį ir gražias svajones išsklaido į kiemą įvažiuojanti audi, jo audi... Išlipa jis ir ta pati blondinė su kuria jis vakar išvažiavo. Kol jis išsiima daiktus iš mašinos, prieina ji ir pabučiuoja jam į skruostą, abu tokie meilūs... Įeina į biurą, o aš, pasitraukusi nuo lango, grįžtu prie savo darbo, pasidedu šalia arbatos puodelį ir vėl darbuojuosi. Ir taip diena iš dienos, mėnuo po mėnesio įvažiavus audi į kiemą iš jo išlipa jis su vis kita darbuotoja. Tačiau per tą laiką su juo tapome itin gerais draugais. Aš buvau puiki ir pareiginga jo darbuotoja ir jo nuodėmingo gyvenimo išpažinčių klausytoja. Kavos pertraukėlių laukdavau, kaip mažas vaikas saldainio. Su juo kalbėdavom apie viską, atvirai visomis temomis. Man patiko jo požiūris į gyvenimą, kaip jis svajoja apie šiltus, jaukius namus, kur auga jo vaikai ir pasitinka mylinti ir mylima žmona. Negalėjau patikėti, kad tokį gyvenimą gyvenantis žmogus gali taip svajoti. Jis teisinosi, kad įnirtingai ieško savo mylimosios ir niekaip negalįs jos rasti. Pati to nejausdama atskleidžiau jam visus savo gyvenimo vingius. Pasakojau apie vaiką, apie nenusisekusią santuoką, nebaigtus mokslus, apie viską... Jis visada taip įdėmiai mane išklausydavo, o aš pyškindavau kaip iš knygos, su tokiu entuziazmu ir užsidegimu, taip džiaugiausi, kad turiu su kuo pasikalbėti. Jis taip ilgai žiūrėdavo man į akis, kad kol, pasijutusi nejaukiai, nenuleisdavau jų – nesiliaudavo žiūrėjęs. Visada patardavo, paguosdavo, kai prireikdavo pagalbos – padėdavo. Kai susirgau gripu, mane lankė, atvažiavęs slaugydavo it mažą vaiką. Net, kai užsisakius spintą, darbininkai negalėjo jos sumontuoti jis atvažiavo ir viską sutvarkė. Buvom labai geri draugai, dažnai laiką leisdavom kartu – aš mano sūnus ir jis. Eidavom pasivaikščioti, žiūrėdavau kaip jis parke su sūnum žaidžia ir nejučia užsigalvodavau, kad jie tarsi tėvas ir sūnus. Žiūrėdavom filmus, svečiuodavomės vienas pas kitą namuose, pažinojom vienas kito draugus, važiuodavom į gamtą, net kai nebūdavom kartu bendraudavom internetu. Vis kalbėdavom, kalbėdavom ir kalbėdavom... Jaučiau, kad jis tampa man vis artimesnis ir šiltesnis. Kartu darbe, kartu po darbo... Jaučiau, kad širdyje kažkas vyksta... Pernelyg daug pradėjau apie jį galvoti, laukti jo skambučio ar pakvietimo praleisti kartu vos kelias minutes... Tie keli mėnesiai, kai mes taip bendravom, buvo nuostabiausi. Tačiau manyje užgimę nauji jausmai pradėjo trukdyti mėgautis šia gražia draugyste. Labai bijojau, kad jis to nesuprastų. Žinojau, jei prabilsiu, draugystė grius kaip kortų namelis. Tyrinėjau savo jausmus po siūlelį ir puikiai suvokiau, kad tokio jausmo nejaučiau niekada. Bijojau, oi kaip bijojau tų emocijų, kurias jausdavau žiūrėdama į jį, kalbėdama su juo, būdama šalimais jo... Nusprendžiau tylėti ir mylėti paslapčia . Kiekvieną kartą jį sutikus pamildavau vis labiau. Tylėjau, kentėjau ir nebyliai mylėjau. Jis pasakodavo, kaip susipažino su viena, kita, trečia, pasakodavo, kaip geriausiai draugei, o man širdis pasrūdavo krauju jo klausant, kiekvienas žodis geldavo iki beprotiško skausmo. Taip norėdavau, kad jis nutiltų ir daugiau nesakytų nei žodžio, bet tylėjau. Klausiau ir klausiau... Jis klausdavo manęs, kodėl nesusitikinėju su vyrais, o aš tik sugebėdavau meluoti, kad man nei vienas neįtinka, nenoriu į širdį dar įsileisti naujų jausmų, nepasirengusi tam. Sakydavau, kad meilė tik kančia ir nieko daugiau. Jis žiūrėdavo į mane įtariais žvilgsniais, bet taip nieko ir nesakydavo. Vengdavau temos apie jausmus ir jis tai jautė, iš žvilgsnio suprasdavau ir iš to, kai nusivylus kalbėdavau, o jis nuleisdavo akis. Nežinau ar jis suprato kam jam jaučiu, bet kažką įtarė...
Kai per Šv. Kalėdas sėdėjom prie šventinio stalo, užsigalvojau apie jį. Taip norėjau, kad jis būtų čia su manimi, mano sūnum... Žiūrėjau į žybsinčią eglutę ir krentantį sniegą, galvoju juk stebuklų metas, nejaugi negali įvykti toks vienas mažas mažas... Po kurio laiko pasigirsta skambutis į duris. Atidarau ir tai ką pamatau mane be galo pradžiugina. Stovi jis trypčiodamas, besišypsantis su dovanų krepšeliais.
- Kalėdų Senelis atvyko. Ar priimsit į šiltus jaukius namus?
- Kalėdų Seneliai neskambina į duris, lipa per kaminą ir nevažinėja su audi – pajuokauju aš.
- Kitą kartą žinosiu – juokiasi jis.
- Užeik.
Nusivilkdamas paltą sako:
- Atleisk, kad nepaskambinau, prieš atvažiuodamas, mobilusis išsikrovė.
- Aha, stebuklų metas juk - nusijuokiu aš.
- Ne tikrai, nemeluoju aš.
Išgirdęs Dovydo balsą atbėga džiūgaudamas sūnus.
- O mano nykštukas – sako Dovydas ir pakėlęs ant rankų užsisodina ant kupros
- Žinai, Kalėdų Senelis prašė, kad tau perduočiau dovanėlę – išgirstu jiems nueinant.
Netikėtu Dovydo vizitu be galo apsidžiaugia mano tėvai. Mama jau seniai man galvą ūžia, kad va toks žentas turi būti. Tėtis ištraukia butelį, teigdamas, kad tokios progos praleisti negalima. Žinau, kad Dovydas nemėgsta ir nepakelia gerti stipriųjų gėrimų, bet iš mandagumo neatsisako. Aišku vienam buteliui ištuštėjus atsiranda papildymas. Abu jau gerai apsvaigę, tad dar toks kiekis pribaigs galutinai abu. Matau, kad namo jau jis neišvažiuos, tad pakloju laisvą lovą savo kambaryje. Palaukiu kol vaikas užmiega, o pati einu ieškoti „Kalėdų Senelio“. Aišku jis jau vos orientuojasi. Niekada jo tokio nemačiau. Vedu į kambarį, sunkiai įveikiam laiptus, nurengiu jį, jis žiūri į mane, kažką murma apie bobutę ir orchidėjas. Pasilenkiu prie jo, paguldau, apkloju antklode, o jis vienu rankos judesiu staigiai mane prisitraukia prie savęs. Žiūri savo gražiom, bet girtom akim, paliečia delnu mano skruostą ir pabučiuoja švelniai švelniai. Jis taip smirda degtine, bet tas bučinys atėmė žadą, šiurpuliukas perbėgu visu kūnu, širdis norėjo iššokti iš vietos. Jis nepaprastas, negalėjau patikėti, kad jis mane bučiuoja, tačiau sustojau, atsitraukiau. Jis vėl pažvelgė į mane ir tarė:
- Tu kvepi orchidėjomis, tu mano moteris...
Tačiau pasitraukiau nuo jo ir liepiau miegoti. Man vos spėjus atsistoti jis užmigo. Dar ilgai žiūrėjau į jį lyg į dar vieną pasaulio stebuklą ir negalėjau suvokti kodėl jis taip pasielgė. Liečiau, glosčiau savo lūpas, lyg ramindama jas, nes jos lyg besotės troško dar ir dar. Taip norėjau gultis šalia jo, stipriai meiliai apkabinti, pabučiavus jam nugarą, priglusti prie tvirto kūno ir taip miegoti per amžius. O kas būtų, jei nebūčiau sustojusi? Bet jis... Jis juk nieko neatsimins, žinau... Tyliai tyliai ištariu:
- Po velnių, Dovydai, tu mane taip skaudini, pats to nesuprasdamas. Tu net neįsivaizduoji, kaip trokštu tavo bučinių ir kiek daug man reiškia šis, kad tu žinotum ką tą jaučiu, kad tu tik žinotum...
Tyliai nubėga skaidri kaip krištolas išdavikė ašara ir sudūžta į šimtus mažų lašelių, atsitrenkdama į parketą. Lygiai taip pat, kaip ir mano širdis, byra į šipulius vos pagalvoju apie jį. Pasislepiu po antklode, kuri visada sugeria mano sūrias ašaras ir po truputį grimstu į miego liūną, nes tik ten galiu liesti ir bučiuoti jį kiek lūpos nori.
Rytas. Jis aišku miega kietai, rodos net nepajudėjęs visą naktį. Aš užsiplikinu kavos. Kadangi virtuvė ir svetainė bendri, tad tikriausiai kavos aromatas ir sklindantys garsai jį pažadina. Pradeda muistytis.
- Sunkus rytas Kalėdų Seneliui? – paklausiu
- Vaje, labai – vos pramerkęs akis sako.
- Gal kava kiek palengvins kančias? – nusijuokiu ir paduodu puodelį karštos kavos.
- Kava yra stebuklas man šiandien, o jei dar dušas prie jos...
- Gali nusimaudyti, jei nori, yra karšto vandens ir švarių rankšluosčių spintelėje.
- Būtinai. Gal einu dabar. Tik kur mano drabužiai?
- Pakabinau juos vonioje. Palauk duosiu chalatą ir šlepetes nusigauti iki ten.
Apsirengia mano rožinį chalatą.
- Tau be galo tinka – nusijuokiu aš.
- Kalėdų Seneliui viskas tinka – nusišypso.
- Siaubas – suima rankomis už galvos – daugiau gyvenime nieko negersiu. Bet labai smagu buvo. Tikrai... Jaučiausi toks atsipalaidavęs ir savas...
- Taip čia tu tikrai savas. Tėvai myli tave kaip trečią vaiką.
- Taip faini žmonės jie. Gerai einu praustis, o tu pravėdink kambarį nuo manęs.
- Gerai – sutinku.
Taip pat gražiai atšventėme ir Naujuosius Metus. Tik šį kartą aš su vaiku buvome pas jį. Nepamiršiu, kaip šaudant fejerverkams pasveikinome vieni kitus, jis apkabino, pakštelėjo į lūpas, gaila – bet tik draugiškai, o aš būčiau taip norėjus...
Artėjo mano gimtadienis. Žinojau, kad šitame biure nei vieno darbuotojo gimtadienis nepraeina nepastebėtas – visi pasveikina, o vėliau kukliai atšvenčia. Tad atėjo ir mano eilė. Jau gimtadienio rytą, įėjus į kabinetą, manęs laukė staigmena. Susirinkusi buvo didžioji dalis darbuotojų. Gavau nuostabią orchidėją ir čekį į SPA centrą. Nerealiai apsidžiaugiau šia dovana. Taip norėjau gero relaksuojančio masažo, keleto grožio procedūrų ir tiesiog pabūti su savimi, savo mintimis, atsipalaiduoti nuo visko. Išgėrėm truputį balto vyno, visi pradėjo skirstytis prie darbų. Neišėjo ir pasiliko tik jis. Padėkojau už nuostabią staigmeną.
- Turiu tau kai ką. Čia asmeniškai nuo manęs. Norėjau, kad turėtum atminčiai – ištraukia mažą baltą dėžutę.
- Kas čia? – paklausiu aš.
- Imk ir pažiūrėk.
Paimu dėžutę, žvilgtelnu į jį, nusišypsau. Atidarau ir iš nuostabos netenku žado. Dėžutėje guli auksinė grandinėlė su orchidėjos žiedo mažu pakabuku. Jo viduryje – skaidri skaidri akutė. O pats pakabukas taip apdirbtas jog žėri it deimantas.
- Norėjau kažko išskirtinio – taria jis.
- Jis nuostabus... Aš... Aš niekada tokio nesu mačiusi. Jis nepaprastai gražus...
- Aš irgi. Juvelyras padarė.
- Dovydai, ačiū, bet kainavo turbūt be proto daug...
- Už tokį nuostabų dirbinį ir tau, tikrai negaila.
Aš vis dar žiūriu į tą grožį ir negaliu atitraukti akių.
- Leisk užsekti – sako jis.
- Žinoma – atsakau.
Paima pakabuką su grandinėle, ranka pakelia mano plaukus, netyčia pirštais perbraukdamas mano kaklu, kas priverčia mane trumpam užmerkti akis. Užsega grandinėlę. Plaukus palieka padėtus ant vieno peties. Atsisuku į jį.
- Ačiū tau, Dovydai...
- Neklydau manydamas, jog jis tau be galo tiks – taria, pataisydamas pakabuką.
Dieve jis taip arti, jo gaivus kvapas tiesiog tvyro ore. Kaip norėčiau dabar jį saldžiai ir švelniai pabučiuoti, nejučia prikandu lūpos kamputį, o į kabinetą staigiai įeina sekretorė:
- Direktoriau, jums skambutis.
- Ačiū. Atsiprašau, turiu eiti. Su gimtadieniu – taria, suėmęs mane už pečių ir pabučiavęs į skruostą išeina.
Pirštais liečiu pakabuką, užsimerkusi šypsausi ir taip gera žinoti, kad jis galvojo apie mane, stengėsi, skyrė man savo mintis ir laiką. Bet šypsena dingsta iš mano veido, nes žinau, kad nereiškiu jam nieko daugiau, nei draugė, geriausia draugė. Tačiau ta kvaila viltis nenužudoma.

Šitaip tyliai jį bemylint jau praėjo beveik metai, o aš vis dar žiūriu į jį meilės kupinom akim, bet jis aklas nieko nemato. Širdis priprato prie kančios ir dusulio, akys – prie ašarų lietaus, o lūpos – prie sausros – bučinių sausros. Tačiau sako, Dievas neduoda žmogui sunkesnio kryžiaus, nei jis gali pakelti, tad tikriausiai aš galiu tai ištverti – mąstydavau, kai būdavo nepakeliama. Dienos darbe slinkdavo greitai bet sunkiai, o laisvalaikis dar sunkiau. Dirbdama, kad negalvočiau apie jį įsijungdavau ausinuką, tyliai niūniuodavau, dainas šitaip ramindama save, nors tai tik dar labiau priversdavo svajoti apie jį, atrodydavo jog visos dainos skirtos jam. Laisvu laiku, pertraukėlės metu liejau savo skausmą dienoraščio lapuose ir džiaugiausi, kad bent kažkiek lengviau darydavos, šitaip nuimant dalį naštos nuo širdies. Jis buvo mano palydovas visur. Kol likimas nesugalvojo man iškrėsti žiauraus pokšto.
Tą lemtingą dieną, buvo eilinė darbo diena. Plūstelėjo tiek daug CV, kad prieš išeinant norėjau žūt būt juos įveikti. Likau viršvalandžių, užsibuvau darbe iki sutemos, buvau klaikiai pavargusi, akys lipte lipo, o lauke pylė, kaip iš kibiro. Bjaurus ruduo. Pabaigus darbą, vos bevilkdama kojas nusileidau liftu, atsisveikinu su sargu ir išvažiuoju. Svajoju tik kuo greičiau grįžti namo, sočiai pavalgyti, nusimaudyti po karšto vandens srove, griūti į nuolat vėsius patalus ir miegoti kaip kūdikis. Grįžusi, taip ir padarau. Stoviu duše, palenkusi galvą po tekančiu vandeniu ir jaučiu, kaip kiekvienas raumenėlis atsipalaiduoja. Mano mini relaksaciją, nutraukia sūnus, barbendamas į vonios duris ir sakydamas, kad man skambina. „Kas čia dabar? “ pagalvoju. Pažiūriu į mobilaus ekraną – jis. Atsiliepiu:
- Labas dar kartą – sako jis.
- Labas, kas atsitiko?
- Nieko, aš darbe, užbaiginėju popierius, klausyk, kur paskutiniai CV?
- A, pas mane kabinete, ant komodos, kaip tik užbaigiau šiandien.
- Kaip gerai, nereikės man kompiuterio tavo jungti. Tai gerai, pasiimsiu juos.
- Gerai, aišku.
- Ką veiki?
- Ką tik iš dušo išlipau, eisiu miegoti, nes palikau visas jėgas darbe...
- Buvai likus po darbo?
- Taip, užbaigiau tuos CV, kur pasiimsi, labai daug buvo.
- Kaip aš tavęs nemačiau? Tai nusipelnei kompensacijos.
- Man kompensacija – lova ir dušas.
- Gerai, tai iki ryt tada. Kompensuokis... – nusijuokia.
- Pasistengsiu... Iki .
Atsisveikinam, o aš dar grįžtu į dušą. Kažkodėl užsigalvoju, kaip jis eina tų popierių pasiimti. Tik staiga, lyg žaibas į galvą trenkė, galvojau širdis nustojo plakti. „dienoraštis“? Drebančiom rankom užsuku čiaupą, apsigobiu chalatą ir lekiu ieškoti rankinės. Išverčiu visą iki menkiausio daikto – nėra, segtuvą su dokumentais – nėra, nubėgu į automobilį, visur ieškau – nėra. Po galais – niekur nėra, juk negalėjau palikti jo darbe. Aš juk visur jį nešiojausi su savimi, jis lyg mano kūno dalis. Vaiką nuvedu pas savo seserį, paprašau, kad pabūtų su juo. Pati apsiaunu paskubom džinsus, treningą, dirst į veidrodį – plaukai šlapi – velniai nematė. Važiuoju. Skubu, kaip tik galiu, bet taip stipriai lyja, lyg tyčia. Keikiu save už neapdairumą ir išsiblaškymą, dienoraštį – kad iš vis tokį pradėjau rašyti. Ir tik jei viskas bus gerai, prisiekiu, grįžusi sudeginsiu jį, kad niekada niekas neperskaitytų. Žinojau, kad vieną dieną jis man pridarys bėdos. Pagaliau įvažiuoju į biuro kiemą, išlipu iš mašinos, paprašau sargo, kad įleistų kelioms minutėms, aiškinu, kad palikau savo daiktų. Atrakina man duris, įlipu į liftą, kylu, o galvoje sukasi tik viena mintis „greičiau, greičiau, greičiau“... Pagaliau atsidaro lifto durys, puolu bėgti iki savo kabineto ir likus iki jo vos keliems metrams sustoju. Žiūriu pro stiklinę sieną ir negaliu patikėti tuo ką mato akys. Dega stalinė lempa, mano kėdėje sėdi jis, atsilošęs, pasiraitojęs marškinių rankoves, viena ranka pasirėmęs galvą, lėtai supasi tai į vieną šoną, tai į kitą ir skaito mano... Mano mintis... Mano širdį su visais išsakytais tyrais jausmais, skaito eiles, parašytas su tokia meile, apie kurią jis niekada neturėjo žinoti... Atsisuka, pažvelgia į mane, klausiamu žvilgsniu, o aš stoviu tarpduryje, pusiau šlapiais plaukais, rankose laikau mašinos raktelius, o veidas neslepia nuostabos.
- Ar pakankamai sužinojai? – paklausiu
- Čia tiesa? – teiraujasi jis?
- Kaip tu galėjai? – gerklėje užstringa toks gniužulas... Akys blizga nuo ašarų, tik kol kas jos nekrenta. Jis atsistoja, žengia kelis žingsnius arčiau manęs ir paklausia:
- Kodėl niekada man to nesakei?
- Ar dabar tu patenkintas? Patenkinai savo smalsumą?
- Atleisk, aš nežinojau... Čia aprašyti tokie jausmai, kad aš...
- Ar galiu atgauti savo dienoraštį? Prieinu ir ištiesiu ranką. Jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Negaliu žiūrėti jam į akis, jis žino viską, ką tiek laiko slėpiau, žino - ką visą tą laiką mąsčiau, žino, kaip stipriai jį myliu, dieve, jis mano širdį perskaitė it knygą...
- Žinoma – taria jis ir paduoda man dienoraštį. Paimu jį, pažiūriu laikydama savo rankose ir suprantu, kad jis jau priklauso ne tik man. Sukuosi eiti. Jis paima už rankos:
- Ernesta pasikalbėkim, prašau...
Pažvelgiu jam į akis ir jaučiu tokį nenusakomą skausmą... Pasilenkiu, iš stalčiaus ištraukiu parašytą prašymą atleisti iš darbo. Paduodu jam į rankas ir netarusi daugiau nei žodžio greitu žingsniu išeinu iš kabineto, ranka užsidengdama burną, kad nepradėčiau verkti balsu... Ašaros rieda it lietaus lašai langu viena po kitos, bėgu link lifto.
- Ernesta, palauk, stok! Prašau...
Įbėgu į liftą, paspaudžiu mygtuką, atsiremiu į sieną, užsimerkusi, bet durys užsidaryti nespėja. Įbėga jis, žiūri į mane, aš į jį šlapiom akim...
- Ernesta palauk, neišeik, aš... Atsiprašau... Dieve, aš nežinojau...
- Tau atsiprašyti nereikia... O dabar leisk man išeiti – stengiuosi ištrūkti, bet ji neleidžia – Dovydai prašau... Nekankink, neskaudink ir leisk išeiti, gana...
- Ne pasikalbėkim... Man reikia žinoti... Tiek klausimų tau turiu...
- Ar dar mažai sužinojai? Ar nesupranti kokia kančia man būti su tavimi?! – kaip beprotė vaikštau nuo vienos sienos prie kitos, vis suimdama galvą rankomis, o jis tik stovi tarpduryje ir neleidžia man pabėgti nuo šios siaubingos situacijos Žiūri į mane lyg prasikaltęs.
- Aš nenoriu, kad tu kentėtum, tu man labai svarbi, aš įtariau apie tavo jausmus, tik nemaniau, kad jie tokie stiprūs.
- Na dabar jau žinai... Gali džiaugtis, kad tavo netrumpame sąraše yra dar viena, kad dar vienai kvailelei apsukai galvą., juk tu tą puikiai moki. Didžiuokis!
- Nekalbėk taip, aš pats pasimetęs, nežinau... tik neverk, prašau...
- Ar dabar tu laimingas, kai viską žinai? – ramiu balsu paklausiu jo.
- Ernesta nekalbėk taip, nusiramink ir pakalbėkim ramiai, prašau, neskaudink savęs, man reikia tavęs...
- Žinoma, kad reikia, kam daugiau pasakosi apie šimtus romanų?! – rėkiu verkdama – ar supranti, kaip draskei man širdį apie juos kalbėdamas, kai turėdavai klausyti, kaip parsiveži jas namo, glamonėji, bučiuoji ir myliesi iki nukritimo?
- Ernesta, suprask, aš nežinojau, atleisk, aš nenorėjau tavęs skaudinti, negalėčiau...
- Bet skaudinai ir labiau nei tu gali įsivaizduoti! Viskas gana leisk man eiti. Negaliu daugiau šitaip...
- Palauk – sulaiko mane...
- Po velnių kas pas tave per jausmai, Dovydai? Ar tau patinka žiūrėti kaip žmogus kenčia? - skėsčioju rankomis – Ką? Ar patinka? Nori dar pasimėgauti? Prašau! – atverčiu dienoraštį ir plėšiu jo lapus, su tokia agresija ir pykčiu, tikėdamasi, kad kartu išplėšiu ir tą nelemtą meilę jam, dėl kurios patyriau tiek kančios.
- Ką tu darai? Ernesta nedraskyk! Nedaryk šitaip – bando atimti dienoraštį.
- Ar nori dar? Nori dar? – klausiu – Mėgaukis dar! – staigiai žengiu kelis žingsnius link jo, suimu rankomis kaklą ir bučiuoju, bučiuoju, bučiuoju... Grubiai. – atsitraukiu, atsimerkiu, nubraukiu nuriedėjusias ašaras:
- Patiko? Mėgaukis, nes mano kančia dabar dar didesnė.
Atimu iš jo rankų dienoraštį ir pasukdama petį, praeinu pro jį. Bėgu laiptais, nors kelio nematau ir girdžiu kaip jis šaukia mano vardą. Vejasi, pačiumpa, paima rankomis už pečių ir purtydamas sako:
- Ar gali nors kartą nebėgti nuo savo jausmų?
Aš užsimerkiu, verkiu, sustingstu jo rankose, nenoriu į jį žiūrėti, o jis laiko mane tvirtai tvirtai, ašaros rieda ir sustoti negali. Jaučiu tą jo nekartą justą svaiginantį aromatą, girdžiu kaip jis giliai alsuoja, kaip ir aš... Ir daugiau negirdėti nieko, tik kaip lietus plaka į langą. Stoviu taip arti jo, jis vis dar mane laiko, netariam nei žodžio. Suima delnais mano veidą, jaučiu kaip akimis tyrinėja. Atsimerkiu... Vakarinės šviesos pro langą laiptinėje apšviečia dalį jo lygaus kaip aksomas veido. Jis žiūri į mane giliu giliu žvilgsniu, žiūri tai į kaktą, tai į lūpas, į akis, į skruostus, nubraukia plaukus prilipusius prie šlapio skruosto, nuvalo besileidžiančią ašarą, aš nuleidžiu akis žemyn, prieina dar arčiau ir lėtai pasilenkęs pabučiuoja akį. Atsilenkia... Vėl žiūri tuo pačiu veriančiu žvilgsniu. Ramiai taria:
- Ar gali dar kartą mane pabučiuoti?
Pakeliu akis į jį ir verkdama nusijuokiu... „Ne, jis visai beprotis“ pagalvoju...
- Prašau – sako jis.
- Tu sadistas... Pripažink...
Tačiau jis nieko nesako, bet ir nesiliauja į mane žiūrėjęs, visai taip pat, kai tada, kai aš jam pasakojau apie savo gyvenimą, o jis žiūrėdavo tol, kol aš pirma nenuleisdavau akių. Ilgai žiūriu į jį. Jo rankos apglėbia mano liemenį. Žiūriu į jo lūpas ir ašaros byra. Tiek kartų troškau jas bučiuoti, liesti, jausti... Jaučiu kaip daužosi mano širdis, o galva lėtai linksta prie jo. Šimtus naktų svajoto, mylėto, mintyse ir sapnuose bučiuoto. Jis pasilenkia, žiūrėdamas į mano lūpas... Lėtai lėtai ir švelniai, kaip pūkas prisiliečiu lūpomis prie jo lūpų. Jaučiu, kaip jis atsako kur kas daugiau į mano bučinį. Kūnas nutirpsta iki pirštų galiukų. Apsvaigstu nuo tokio jo švelnumo, kvapo, artumo, nejaučiu žemės po kojom. Ranka perbraukia man per kaklą ir dar arčiau mane prisitraukia ir prisispaudžia prie savęs. Atrodo jaučiu kaip stipriai plaka jo širdis. Bučiuoja karštai ir aistringai. Bet aš negaliu šitaip, ne dabar... Atsitraukiu:
- Atleisk, suprask, negaliu šitaip...
Lipu laiptais, lyg nesava, neskubu, o jis ir nesiveja... Nelabai ir pamenu, kaip grįžau namo, pro ašaras kelio nemačiau, bet grįžau. Užmigdžiau vaiką. Kambaryje tamsu, stoviu prie savo didelio lango ir žiūriu, kaip lietaus lašai rieda stiklu, seku vieną akimis, braukdama pirštu per langą. Gyvenime taip nesijaučiau. Taip... sugniuždytai... norėjau, kad žemė prasivertų ir galėčiau šokti į prarają, norėjau pavirsti žemės dulke, išnykti tarsi dūmas ore... Jausmas - lyg kas būtų širdį išdraskęs ir nudeginęs lūpas savo menku prisilietimu. Apie miegą nėra nei kalbos, mąstau apie viską, kas nutiko, kažin ką galvoja jis, ir kodėl jis taip pasielgė? Tiek daug klaustukų ir nei vieno atsakymo... Į darbą daugiau negrįšiu, neištverčiau akių kontakto...

Dienos slenka, būnu su sūnum, žaidžiam abu, didžiausia kančia būti vienai, kai jis darželyje, nori nenori mintys ramybės neduoda, ieškau naujo darbo, nors ir nesėkmingai, užsiimu namų ruoša, rankdarbiais, prižiūriu gėles, darau viską, kad tik protas būtų užimtas... Jis nerašo neskambina, neatvažiuoja, žino, kad reikia laiko nurimti šiai užvirusiai audrai. Praėjo dvi savaitės, kai negirdėjau jo balso, kas be galo keista, jaučiu, kaip širdis jo ilgisi, trokšta tų pokalbių besitęsiančių iki nakties, žvilgsnių susitikimo, nekalto draugiško prisilietimo, kaip norėčiau, kad būtų viskas, kaip anksčiau, bet... Eilinį kartą vaikštau su sūnum parke, maitinam tvenkiny plaukiojančias antis, braidom auksinių lapų pusnyse, prirenkam nuostabių rudeninių lapų puokštę. Sūnus sako:
- Mama, žinai ką?
- Ką sūnuti? Aš noriu į akropolį. Aš atsitupiu, o mano mažiukas meta paskutinius batono kąsnius antims. Atsisuka į mane, apkabinu savo turtą
- Ar labai nori? – paklausiu.
- Labai labai labai – sušunka striksėdamas.
- Parodyk, kaip labai? – paprašau.
- Va taip labai labai. – ir stipriai stipriai apkabina man kaklą savo mažomis rankutėmis.
- O ką ten veiksim? - paklausiu.
- Noriu pačiuožinėt ant ledo.
- Būsi atsargus?
- Būsiu
- Neišdykausi?
- Ne, prižadu.
- O aš galėsiu pačiuožinėt kartu?
- Galėsi.
- Na, tada važiuojam.
- Valio – sušunka džiūgaudamas ir pašoka į viršų.

Čiuožinėjam smagiausiai, na zuikiui mano dar sunkiai sekasi, bet noras didžiausias ir jis labai stengiasi. O žmonių, kaip kokioj mugėj. Tik žiūrėk, kad koks neužlėktų. Baigėsi mūsų laikas, bet mažius mano namo dar nenori, tad nusprendžiam eiti į piceriją ir pavalgyti. Jam čia taip patinka. Laukiam picų, gurkšnojam sultis. Sūnus čiauška it užsuktas žaisliukas: „ar matei, kaip aš apsisukau? ar važiuosim čia dar? atsimeni, kaip čiuožėm susikabinę – vos nenukritom? “ kaip gera klausytis tokių čiauškučių, pagalvoju, tik kartas nuo karto tenka paprašyti kalbėti tyliau.
- ar smagiai leidžiat laiką? – pasigirsta balsas man iš už nugaros. Taip... Tas pats balsas, kuris priklauso tik jam vienam, kurį atskirčiau iš milijono kitų balsų. Širdis pradeda daužytis pasiutusiu greičiu.
- Mama, dėdė Dovydas – sušunka mano čiauškutis. Atsisuku į jį, nedrąsiai, bet su šypsena veide ištariu:
- Labas.
- Labas – nusišypso jis.
- Ką čia veiki? - paklausiu
- Nieko, atvažiavau pavalgyt, prasiblaškyt su keliais draugais. Tu juos pažįsti. – pasisukęs parodo į kiek toliau esantį staliuką. Iš ties pasisuku ir matau jo gerus draugus – Juliją ir Arvydą. Pamojuojam vieni kitiems...
- Gal prisijungsit prie mūsų? – paklausia jis.
- Kad gal nereikia, mes čia ilgai neužsibūsim, tuoj važiuosim namo.
- Einam, aš noriu su dėde eit – prašo sūnus.
- Nagi, du prieš vieną, nesispyriok – taria jis.
- Einam, kas man daugiau belieka.

Jaudinuosi lyg pirmą kartą jį matydama. Stengiuosi neišsiduoti ir elgtis kaip visada. Prieinam prie staliuko, jo draugai be galo apsidžiaugia mus matydami. Kalbamės apie šį bei tą, nedrąsūs žvilgsniai vienas kito adresu, abu lyg nesavi. Siaubas, kaip klaikiai jaučiuosi, tarsi kas būtų drabužius nuplėšęs ir apnuoginęs mano jausmus, tarsi visi aplink žinotų ką jam jaučiu. Iš tos įtampos net nesivalgo, bet smagiai ir maloniai bendraujam. Atsiprašau visų, noriu trumpam pabėgti į wc, kartu su manim pakyla ir Julija:
- Žinai aš irgi visai neatsisakyčiau trumpai pabėgti.
- Na tai einam – ištariu.
Išeinu iš wc, Julija jau plaunasi rankas, prieinu ir aš, prausiuosi... O jis vis žvilgčioja į mane.
- Ką? – ištariu
- Kas tarp judviejų?
- O kas turėtų būti? Nieko nėra – atsakau.
- Susipykot?
- Ne kodėl gi? Aš tik iš darbo išėjau. – ji kiek patylėjus, pasilenkia prie manęs ir sako:
- Negali būti šalia jo ar ne? – nuleidžiu akis, suprantu, kad ji viską žino...
- Tau jis pasakė?
- Taip, bet aš daug anksčiau supratau, dar kai retkarčiais susitikdavom, važiuodavom kur nors. Mačiau kaip žvelgi į jį...
- Aš pati kalta, nereikėjo man...
- Žinai, pasakysiu tau, jis taip nuoširdžiai viską papasakojo, su tokia ugnele akyse, pats nesupranta kas jam daros, sakė ilgisi tavęs, nori pasakyti tau, kad...
- Julija, nereikia manęs guosti. Tikrai... Puikiai suvokiu, kad jausmai toli gražu neabipusiai, bandau su tuo susitaikyti, tik man reikia atitolti nuo jo ir tiek. Laikas ir atstumas – viskas, ko man dabar reikia. Gal nekalbėkim daugiau apie tai. Grįškim, manęs laukia sūnus.

Išeinam, grįžtam prie staliuko, girdisi, kad vyrai tariasi apie vakaro tęsinį – pasisėdėjimą pas Dovydą namuose. Žinoma pasiūlymas galioja ir mums su sūnum. Aš atsisakinėju, argumentuodama, kad mums jau laikas namo, šiandien kelionių užteks, pavargom aktyviai laiką leisdami, bet įkalbinėti pradeda ne tik jis, bet sūnus ir draugai. Dovydas pasilenkia ir sako sūnui, kad kompiuteryje turi nuostabių žaidimų. Nekenčiu, kai jis manipuliuoja mano sūnum. Pasakau, kad pabūsim ne ilgiau, kaip valandą, nes jau ir taip vėlu, o dar laukia ne mažas kelias namo.
Atvažiuojam pas jį. Kalbamės, sūnus žaidžia kompiuteriu, gurkšnojam arbatą, groja tyli muzika. O man ir vėl laikas į wc, nes picerijoje padauginau sulčių. Grįžtu į svetainę, sėdi tik jis, draugų nėra.
- Kas čia dabar? Kur visi? – paklausiu
- Jie išvažiavo namo.
- Tai toks buvo tavo planas? – sakau stovėdama tarpduryje – Kur mano vaikas?
- Jis mano miegamajame, žaidžia kompiuteriu. Ernesta, mums reikia pakalbėti – atsistoja ir prieina jis.
- Dovydai, neturiu daugiau ką pasakyti, ko nepasakiau – tu perskaitei. Gal užtenka apie tai kalbėti. Mums jau laikas namo- sukuosi eiti, bet jis sulaiko.
- Tu neturi, bet aš turiu. Aš noriu kalbėti. Gali netarti nei žodžio, tik išklausyk mane, gerai? – stovime abu kaip įbesti. Atsiremiu į staktą, rankas užsidedu už nugaros ir pasiruošiu klausyti jo.
- Perskaitydamas tavo dienoraštį, pasielgiau kaip paskutinis kvailys. Žinau, kad man už tai niekada neatleisi. Bet jei to nebūčiau padaręs, taip ir būčiau leidęs tau pabėgti. Kai perskaičiau apie tavo jausmus... Visi tie žodžiai... Su kiek viena eilute supratau, kiek daug man reiški... Tavo dienoraštis man atvėrė akis, Ernesta. Garbės žodis, niekada man taip nebuvo... Per tas savaites, kai nesimatėm perkračiau galvoje visą laiką praleistą kartu. Nežinau, man tarsi akys atsivėrė. Pats nesuprantu, kaip turėdamas tokią moterį šalia galėjau jos nepastebėti. Visada ieškojau tos vienintelės, o ji buvo visai šalia, ranka pasiekiama, pasirengus mane mylėti, širdyje turinti pačius tyriausius jausmus. Jaučiau tau kažką išskirtinio nuo pirmų žvilgsnių susitikimo akimirkos, nuo tada, kai pajaučiau orchidėjų aromatą sklindantį nuo tavo kūno, kai perskaičiau dienoraščio lapus, supratau jog tave įsimylėjau pats to nesuvokdamas ir nežinodamas, kai pamačiau tavo ašaras bėgančias skruostu, kai pajaučiau tavo švelnias lūpas tą vakarą lyjant lietuj prietemoje laiptinėje, tviskant orchidėjos žiedo pakabukui tau ant kaklo, suvokiau, kad tas ypatingas jausmas – meilė tau. Meilė tavo kvapui, tavo sielai, tavo lūpoms, akims, kūnui, plaukams – tau visai. Dar, kai tavęs nepažinojau pirkdamas orchidėją gėlių salone jas pardavinėjanti močiutė sakė, kad mano mylimoji taip pat bus lyg orchidėja, turės kažką tokio, iš ko ją atpažinsiu, sakė taip jau būna, kad kai žmogui be galo patinka kažkokia išskirtinė gelė, antroji pusė irgi mėgs tą patį, bet į jos kalbas tada nekreipiau nei trupučio dėmesio ir su ta pačia minute pamiršau... Ir tik dabar suvokiau, kad jos žodžiai gryna tiesa... Supratau kad jau seniai radau savo antrą pusę, bet jos nepastebėjau... Tik... – prieina arti arti, visai kaip tada, kai laiptinėje bučiavo, ranka lėtai, pakelia mano smakrą, norėdamas, kad į jį pažvelgčiau, nuvalo ištryškusią ašarą ir taria:
- Tik prašau, pasakyk, kad ne per vėlai tai supratau... Juk tu ypatinga... Tu esi mano orchidėja...
Žiūriu į jį meilės kupinom akim ir dar negaliu suvokti, ką jis pasakė. Aš tik sapnuose galėjau svajoti, kad girdžiu jo lūpas tariant tokius žodžius. Nesuvokiu, kaip elgtis. Norėčiau čia pat pulti jam į glėbį, išbučiuoti jo veidą... Jis taip arti, kad girdžiu kaip stipriai plaka jo širdis. Nejau tai tikra? Čia ne sapnas? Nejau jo jausmai tokie pat tyri, kaip ir mano, nejau pagaliau meilė tapo abipusė? Velniai nematė, aš juk jį taip myliu...
- Mylėk savo orchidėją. – ištariu ir puolu jam į glėbį. Apsikabinam taip stipriai, kad rodos, nepaleisiu jo niekada, jis pakelia mane, apsuka ratu, suima delnais galvą it brangiausią deimantą, bučiuoja visur: akis, kaktą, lūpas, nosį... Ranka glosto plaukus, pabučiuoja rankas... Apkabina ir vėl atsitraukia, žiūri į akis, glosto skruostus:
- Tu mano aukas, turtas, mano moteris, mano orchidėja – ir saldžiai lėtai pabučiuoja lūpas... Dieve, tu juk tobulybė... Atleisk, kad taip ilgai nesupratau savo jausmų, atleisk už visas savo kančias, šimtą kartų atleisk...
- Ššššš- tariu, ir apkabinu stipriai, bučiuoju jį nesivaržydama, ir pagaliau jaučiu, kad mano širdis vėl laiminga.
Tą naktį mes pasilikome pas jį... Jums įdomu, ar mes mylėjomės? Ne, ne tą naktį... Tai įvyko, kiek vėliau... Tačiau taip pat ypatingai, kaip ir ši istorija...