upėje

be dingsties, o gal iš meilės –

skruostas prie borto,
ranka anapus irias
ir akys įkypai sumigo –

po geltonžiedėm lūgnėm
žuvelės liežuvauja –

„vaje, vaje, koks surūdijęs
irklo žiedas – girgžt girgžt –
apkursti galima!” –

bet aš nuščiuvusia širdim
per šėmą dangų pasroviui –

toks upės stilius – atspindėti
be dingsties, o gal iš meilės –

įsisiūravo valtis –

čia rūkas varva upės pienu,
todėl ir iškvėpiu kažkuo
keistu kaip žodžiai –

jie tvenkiasi krantinėje –
trūnija lieptų lentos –

atsargiai, įlūši ir laiku negrįši –
tavo medų svetimi iškops –

taip nuplaukiu upe
kerėdamas jos plaukus pirštais
ir raganaudamas pakeleivingus
čiuožikus –

kaip sakė mano draugas
Heklberis Finas –

„kas plaukia upėmis –
tam privalu tikėti burtais"

taip sakė be dingsties,
o gal iš meilės –

laužavietę už posūkio buriu...