...

----------------
Veidrodyje atsispindi kažkokios tais būtybės siluetas. Kieno? Mano? Pavargusios juodos akys žiūrinčios į niekur. Susivėlę plaukai tartum pertepti aliejumi...
Užsimerkiu. Nenoriu tikėti, kad ta būtybė, tas baisus, gąsdinantis ir kartu keliantis gailestį siluetas, tai ... aš ...
Parklumpu ant kelių. Dar kartą žvilgteliu pro sulipusias blakstienas veidrodžio link.
Tartum storas, sunkus, mirties parverstas gyvulys, drimbu ant neplautų grindų. Stiklinėm akim žiopsau į guašu išmargintas lubas. Kokios tuomet man atrodė nerūpestingos dienos. Niekas peiliais nevarstė mano širdies. Kasdieną jaučiausi vis laimingesnė, vis gražesnė, geismingesnė. Maniau, kad niekad niekas ...
Suspaudžiu delne laikomą švirkštą. Akys pasruva karčiom, deginančiom ašarom. Pridedu adatą prie venos.
Atrodo mano širdis jau nebeplaka. Neužčiuopiu pulso. Svaigsta galva. Kvėpuoti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Ant vokų šoka miegas, o pro akių plyšelius verkia lietus. Galva sunkesnė už akmeny. Mintys nebepanašios į mintis.
Venomis teka narkotikai.
----------------
Į kambarį įlekia Markas. Priklaupia prie mano nuogo kūno. Šiltomis rankomis liečia atšalusią pamėlusią krutinę. Pabučiuoja į lūpas.
Pramerkiu akis.
Rūkas.
Markas paima mane ant rankų, nuneša iki lovos, paguldo kniubščią. Suneria rankas ant nugaros, surakina antrankiais. Juodas metalas pjausto riešus. Jaučiu kaip tvinksi kraujas. Spraudžiasi pro užspaustas venas.
Sugriebia už mano ševeliūros ir kilsteli galvą. „Nori?! ” - žaižaruojančiom akim žiūrėdamas į mano apsiblaususias akis šūkteli nelabasis. Bejėgiškai bandau papurtyti galvą. Nesugebu. Lūpos irgi tyli. Tyli. Nes susiūtos jos. Susiūtos nežinomybės siūlais.
Klubų srityje pajuntu veriantį skausmą. Visą mano kūną išpila karštis. Markas žagina mane. Žagina su dirbtiniu falu. Plaka botagu.
Plaka.
Plaka ...
Liepia man čiulpti jo silke prašvinkusį penį. Pražiodina. Grūda dešrigalį iki pat gerklės galo.
Noriu vemti. Tik nėra ką. Juk aš jau nebegyvenu. Nevalgau. Aš tik egzistuoju.
Seilės tįsta ant pagalvės. Nuo ašarų sušlapusių blakstienų varva juoda derva.
Šalti peilio ašmenys kutena nugarą. Vėl karščio banga užplūdo kūną. Jaučiu kaip per šoną teka skystis. Tyška ant patalynės. Kažkokia tamsi dėmė. Kraujas?
----------------
Prasimerkiu ir giliai įkvepiu.
Guašu išmargintos lubos.
Veidrodis išterliotas kažkokiais neaiškiais juodais dažais.
Šalia guli jau tuščias švirkštas su skaisčiai raudonu krauju ištepta adata.
Iliuzijos.
Tai tebuvo iliuzijos.


----------------
Rytas. Viskas tas pats. Atrodo, kad dienos nesikeičia. Kiekvieną kartą išaušta vis tas pats rytas: apie 6: 00 prabundu išmušta šalto prakaito. Sūrus skystis žliaugia kakta, griaužia nagais išraižytas žaizdas. Vėl sapnavau tą patį sapną. Vėl Markas laikė mane savo glėbyje. Vėl jaučiau jo meilę. Man vėl buvo gera. Ir vėl sapno gale jis mane palieka. Išplėšia širdį tiesiog man iš krutinės ir ją sutrypia. Sutrypia ir sušeria savo kvailam buldogui.
Kvailas šuo.
Užsimetu chalatą. Žvilgteliu veidrodžio pusėn. Oda išbalusi, net perbalusi, darosi permatoma kaip kokios šmėklos. Snukis išpurtęs nuo nuolatinio verkšlenimo. Paakiai pajuodę dėl miego trūkumo. Rankos dreba it chronės. Aš vis dar ta pati gražuolė.
Kapinių gražuolė.
Kava ir cigaretės – mano pusryčiai. Ir pietūs. Kartais ir vakarienė būna su kava [cigaretės visur ir visada.]. Ištisą pusantros savaitės mano gyvybę te palaiko tiršta juoda it derva ir karti [beveik kaip mano gyvenimas] kava bei begalė pailgų streso „vaistų“.
Keista, kad aš dar gyva.
Nors ... Aš juk tik egzistuoju. O egzistuojančiam žmogui nereikia valgyt ... Ar ne?
Logikos manyje jau seniai nerasta. O kam jos reik?
Užlipu ant svarstyklių.
68 kg.
Hmm... Per dvi savaites tik 10 kg. Mažokai.
Prisidegu cigaretę. Jau aštunta šį rytą.
Gurkšteliu kavos. Nukreipiu akis į kompiuterio monitorių. Dar tik 6: 30.
Dūmų rūkas.