Ar egzistuoja jaunimo tipai?

Trumpa įžanga

Atsižvelgdamas į esė termino kilmę, šiuo tekstu bandysiu aprašyti du jaunimo tipus, kuriuos esu pastebėjęs. Jų skyrimo kriterijus dar nurodysiu. Pradžioje trumpai apie tai, ar tokio skyrimo reikia. Gali būti, kad bet koks skyrimas didina socialinę atskirtį tarp minimų grupių. Tačiau aš linkęs manyti, jog jokie rašiniai negali tos atskirties sukurti, o tegali atspindėti jau esančią, tik gal nelabai aiškiai matomą. Rašinys gali išryškinti skirtį didesniam skaičiui žmonių, tačiau tai greičiausiai įvyktų bet kuriuo atveju, tad aiškus dalyko pasakymas tik sutaupo visiems laiko. Taigi išsireiškus metaforiškai esė gali kai kam atverti akis, o tai yra netgi naudinga, nes skatina imtis priemonių gelbėti esamą padėtį, bandyti mažinti esamą skirtį. Galiausiai galbūt ši esė tiesiog sukels kam nors naujų minčių arba atsilieps į senas, primirštas.

Tipai

Pirmąjį tipą pavadinsiu aktyviu jaunimu, o antrąjį – pasyviu. Tai nusako vyraujantį gyvenimo būdą: pirmasis tipas stengiasi plėsti savo akiratį kelionėmis, pažintimis, išsilavinimu, o antrasis yra linkęs apsiriboti tam tikro dydžio pasaulėvaizdžiu: senesniais draugais, įprastomis vietomis ir įprastais domėjimosi objektais.

Pasyvus jaunimo tipas dažniausiai siekia profesinio išsilavinimo, kuris jam didžia dalimi garantuotų stabilų gyvenimą. Pasyviam tipui stabilumas labiausiai asocijuojasi su finansinėmis/praktinėmis garantijoms: didelis uždarbis, automobilis, butas ar namas, tradicinė šeima. Yra linkęs pasitenkinti maža draugų kompanija, kurioje laiką leidžia įvairiai, tačiau labai dažnai būtinas laisvalaikio atributas yra alkoholio vartojimas ir/ar rūkymas. Kalbėjimosi temos dažniausiai sukasi apie buitinius/praktinius dalykus: darbas, mašinos, alkoholiniai gėrimai, merginos/vaikinai, naujienos apie pažįstamus žmones, sportas. Vyrauja nesidomėjimas valstybės reikalais ir apskritai viešąja erdve, netgi pašaipos iš žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių viešina save ar savo darbus. Apie dalyvavimą viešame gyvenime galima pasakyti, kad pasyvusis tipas vengia dėmesio, jam geriau likti šešėlyje nepastebėtam, nes viešuma grasina naujais veidais, kritika, rizika apsijuokti. Matom, jog pasyvus jaunimas vengia saviraiškos ir apskritai gilesnio žvilgsnio į savo mintis ir jausmus. Dėmesys yra orientuotas į išorinius daiktus ar žmones, gyvūnus. Visiškai nenori pasiekti ką nors svarbaus savo darbu, jei ir nori išgarsėti, tai nebent per televiziją savo problemomis ir skundais, ką gana dažnai būdavo galima pamatyti per,, TV pagalbos” laidas, kuomet tiek jauni, tiek vyresni žmonės aukodavo savo privatumą tam, kad nepažįstami žmonės sugrąžintų jiems mylimus, bet prarastus asmenis. Ar galbūt būtų teisingiau sakyti - asmenis, prie kurių jau buvo prisirišę, pripratę. Tai nurodo nenorą pokyčiams, naujiems patyrimams, kurie beveik visada sukelia daugiau ar mažiau streso, jiems gana sunku užmegzti naujas pažintis, tad renkasi atgailauti prieš jau pažįstamus žmones. Pasyvusis tipas susidūręs su stresu dažniausiai bando jį gesinti alkoholiu ar rūkalais. Šitai žinoma būdinga ir atvirajam tipui, tačiau drįsčiau sakyti, kad mažesniais mąstais, nes pats jų gyvenimo būdas iš esmės šaukiasi įvairių ir naujų potyrių, tad jiems šitoks stresas, ar tiksliau tam tikra įtampa veikiau sukelia netgi malonumą.

Aktyvusis tipas malonumo siekia gyvendami aktyviai, kasdien ieškant naujų iššūkių. Todėl jiems yra būdingas noras keliauti po įvairias šalis ar bent jau savo šalyje aplankyti daug miestų, įdomias vietas. To priežastys gali būti įvairios: domėjimasis pačiomis vietomis, pastatais, noras pažinti kitas kultūras, žmones ar save. Aktyvusis tipas stengiasi įgyti daug pažinčių, rasti keletą patikimų draugų, o prie daugumos per daug neprisirišti, nes svarbiu dalyku laiko savo išsilavinimą, savirealizaciją, tad stengiasi rasti bent keletą gerų draugų būtent toje sferoje, kuri jį domina, kad tie žmonės liktų šalia savaime, dėl ta pačia kryptimi nukreipto žvilgsnio, bendro gyvenimo kelio. Todėl atsirado populiarus įvaizdis, jog šeima laiminga tada, kai partnerių žvilgsniai nukreipti ne vienas į kitą, o į tą pačią pusę. Visgi mano nuomone aktyvus tipas derina abu šiuos,, žiūrėjimo” būdus. Be to, jiems būdingas ir žvilgsnis į savo vidų, tik vieni apie save kalba daugiau su kitais žmonėmis, kiti mažiau, t. y. linkę savo mintis pasilikti sau ir gana dažna šito priežastis būna ta, jog pastarųjų žvilgsnis į save būna kur kas gilesnis, tad jiems tiesiog sunku rasti tinkamų žodžių. Kad ir ką aktyvusis tipas, pažvelgęs į savo vidinį pasaulį, pamatytų, šitai stengiasi išreikšti veikla. Todėl šią raišką galima vadinti savirealizacija, o pasyvusis tipas dažnai tiesiog perima tą veiklos sritį, kuria užsiėmė jų tėvai skatinami ne vidinio, bet išorinio žvilgsnio. Tiesa, kartais aktyvus tipas irgi gali užsiimti panašia į tėvų veikla, tačiau tai bus tiesiog atsitiktinumas arba genų įtaka, kuomet paveldimi panašūs pomėgiai.

Apskritai mano nuomone, gana patikimas indikatorius, padedantis atskirti, kuriai grupei jaunimo priklauso konkretus asmuo, yra televizoriaus žiūrėjimo trukmė, nes šiuo metu lietuviškuose kanaluose vyrauja laidos, orientuotos būtent į pasyvų tipą, tad aktyviajam tipui televizoriaus žiūrėjimas tapo nebepatrauklus užsiėmimas arba dažniausiai dėl daugybės kitų veiklų šitam tiesiog nebelieka laiko. Aktyvus jaunimas atsipalaidavimo daugiausiai ieško muzikoje, labiausiai mėgstama yra rokas, metalas, o labiau linkstantys ramybės pusėn klauso Ambient, New Age, Folk, dainuojamosios poezijos ar subtilesnių elektronikos žanrų. Kas lieka pasyviesiems? Seni, laiko patikrinti ar įsimintini pop muzikos kūriniai, rusiškas popsas. Tarpiniu variantu turbūt reiktų laikyti hip-hop’ą ir klubinę šokių muziką, nors ir ji labiau tinka pastarajam, nes skatina paprasčiausiai judėti, nepaisant žodžių ar nesistengiant pajausti ko nors giliau.

Nedera šių tipų tapatinti su intravertu ir ekstravertu, nes aktyvusis jaunimas kaip tik pasižymi daugiau intravertinėmis savybėmis, kadangi yra orientuotas į savo vidinį pasaulį bei saviraišką, o taip pat jis turi ir ekstraverto savybių ta prasme, kad neužsidaro tame savo pasaulėlyje, bet stengiasi jį išreikšti į išorinį pasaulį, pasidalinti su kitais žmonėmis. Savo ruožtu pasyvusis jaunimas pasižymi priešingomis savybėmis, jis ekstravertas ta prasme, kad domisi išskirtinai išorės pasaulio daiktais, tačiau visai nesiekia savimi ar savo mėgstamais dalykais pasidalinti su kitais žmonėmis, nebent tik artimiausiais.

Komentaras pabaigai

Taigi ar galima išskirti tokius jaunimo tipus? Ši esė yra vienas iš galimų atsakymų. Tenoriu pridurti, kad šie tipai nėra iš esmės prieštaringi ar linkę tarpusavyje nesutarti. Atvirkščiai, juos atstovaujantys asmenys gali tapti draugais, nes skirtumai priešingi tik teoriniame lygmenyje, praktiškai jie pasireiškia elgesiu. O čia jau nėra tokių griežtų prieštaringumų kaip gali pasirodyti. Tarpusavyje gali gerai sutarti aktyvus su pasyviu tipu, o kartais pyktis gali ne tik priešingų bet ir to paties tipo atstovai. Pyktis ar draugiškumas yra jausmai, emocijos ir jie nėra tiesiogiai priklausomi nuo tipo.

Belieka pridurti, jog tipas ir individas nėra tapačios savokos. Kiekvienas individas savyje turi tiek vieno, tiek kito tipo bruožų, tiesiog vienas tipas gali daugiau ar mažiau dominuoti.