Abejonių akmenys

Kada pasirenka mane
gyva
akim plika nematoma
        būtybė -

ne augalai
ne paukščiai, žvėrys
ir ne žmonės
ir ne pinigai

ne naujos srovės
ir ne senos

ne mokslas
ir ne menas
ir ne oras
            ji yra


tada Sizifas būnu
aš -
į kalną akmenį
lyg pats jį būčiau pasirinkęs
susikaupęs
ridenu
net nenutuokdamas
kad pasirinko ji mane
ne aš

kol ribą pasiekiu - ji
              pažinimas

ir ta riba - jinai visur
tiktai akmuo - kas kart
vis naujas

o kalno aukštis - būna metų,
būna ir dienos

o kartais valandos
o kartais ir minutės
              aukščio



Sizifas būnu to akmens iki viršūnėje regiu -
ne pats tu akmenį pasirinkai
tik jis tave tenai pakalnėj
pasirinko...