Patvinusioj upėj nuo šalčio
Pražilusios žuvys
Kalbėjo apie vėją
Ir tviskančios bangos
Į glėbį savižudę kvietė.
Pavargus nuo naktų
Pasidengusių pilkuma
Bei užsiliekančiom dejonėm
Ji sudėti bluosto negalėjo,
Tačiau labai tikėjo
Bangos ja išgydyt sugebės…
Žiemą,
Kai žolės laižė kojas
Ir, kai paniro nendrės
Į kapus, užėjus audrai
Šėlo tarsi jūra
Tavų plaukų laivynas
Toks vaidingas.
Kelios akimirkos
Ir tu jau ledynas…
Pasiruošei,
O kaip dabar,
Tu laiminga?