Mano gyvenimo aukos

Prologas


2005 m. liepos 17d., sekmadienis.

19: 55

Kauno marios.
Vėjas. Vėsu.
Šėlsta bangos. Dūžta krante.
Kaip ir dūžta mano visos svajonės. Viltys.
Manyje siaučia audra.
Atšiaurūs vėjai negailestingai viską griauna. Laužia.
Vanduo nerimsta. Šaltos, milžiniškos bangos skuba į krantus. Sudūžta. It stiklas subyra į gabaliukus. Išssilydo ir grįžta atgal į gelmias. Bangos bando nuplauti mano visas kančias. Nepajėgia.
Lyja keržtingas lietus. Lašai negailestigai tąšo širdį.
Juk mano širdis neakmeninė. Kam ją ardyt kaip nereikalingą akmenį?
Kažkas uždengė dangų juoda skraiste. Kažkas nenori, kad į mano širdutę prasiskverbtų nors mažytis saulės spinduliukas.
Ak... Čia taip tamsu.
Šalta.
Niuru.
Mintys nebesutelpa galvoje. Vėjų blaškomos jos skraidžioja kažkur. Ieško sau vietos. Atsakymų į klausimus. O gal klausimų į atsakymus?
Tiek daug jausmų mano širdyje neranda sau vietos.
Neapykanta.
Skausmas.
Pyktis.
Sielvartas.
Nežinia.
Laukimas.
Meilė.
Džiaugsmas.
Juokas.
Laimė.
Švelnumas.
Šiluma.
Stoviu. Priešais siaučiančios marios.
Šokčiau dabar į bangas ir leisčiau joms  nunešt kur nors toli. Toli. Į nebūti. Į užmarštį.
Bet ar nesugražintų jos manęs atgal? Į krantą? Ten, kur valkiojasi mano kančios, vargai, džiaugsmai ir nelaimės. Ir vėl prasidėtų viskas iš naujo. Bet gal jos mane pradangintų ten kur nugramzdina tas sudužusias bangas? Gal ir aš galėčiau sutrupėti kaip stiklas? Gal poto atgimčiau nauja banga. Nauju žmogumi? O jei ne? Ar verta taip greit pasiduot?

PRADŽIA


2005 m. liepos 14d., trečiadienis.

Gyvenimas prasideda šešiolikos.
Viskas įvyko vakar.
Draugės gimtadienis. Draugai, alkoholis, cigaretės, muzika, šokiai. Žodžiu – linksmybės. Ir štai pasirodo jis. Mano išsvajotasis princas. Tik ne ant balto žirgo, o  juodoje mašinoje. Lavonas. Opel Record. Bet vistiek – juk mašina!
Išlipa. Prieina prie manęs. Grybšteli už užpakaliuko ir kreivai nusišypso. Atsakau jam svajinga šypsena. Nueina prie kitų.
Ak... Net galva sukasi iš laimės. Turiu tokią garbę matyti jį čia, vakarėlyje.
Kur pilna kitų merginų.
Su trumpesniais sijonėliais.
Prisipudrinusios snukius. Vaidina už mane gražsiasnes.
Tegul iššsipudrina sau smegenis! Vistiek nebus už mane protingesnės.
Jaučiu kaip venos pritvinksta įsiutusio kraujo.
Taurelė kažkokio neaiškaus gėralo jau mano rankose. Gurkšteliu. Susiraukiu. Fui! Koks šlykštus! Užsiverčiu. Išgeriu per du sykius. Žinoma toliau seka antra, trečia taurelė.
Sukasi debesys.
Sukasi smegenys.
Girdžiu kaip kažkas už nugaros suvapalioja kažką panašaus į “Žiūrėk, Nikutei jau gerai. ”. Ir taip garsiai nusikvatoja, kad net krupteliu. Bet koks galų gale skirtumas. Tegul sau žvengia kumelaitės ir kuiliai. Net pati nusijuokiu, bandydama įsivaizduot vakarėlį pilną kažkokių tais kvailų arklių. Nebetkokių, o žvengenčių!
Gana kvailiot!
Dabar aš drąsi. Dabar aš galiu bet ką padayt. Ir joks trumpas sijonas nesutrukdys man... Pala. O ką aš norėjau daryt?
Prieinu prie Tonio, savo išsvajotojo. Apkabinu. Švelniai pakštelnu į žanduką.
O kas toliau?
Tonio žvilgsnis vis laksto. Akys. Krutinė. Kojos. Vėl akys. Vėl krutinė. Švelniai paima už rankos.
Širdis daužos kaip pasiutus. Turbūt nuo alkoholio. Taip.
Sėdim ant galinės sėdynės. Tonis prasiveria langą. Užsidega cigaretę ir pavaišina mane.
Mano pirmoji cigaretė. Mano pirmasis dūmas. Ne, aš nekosėjau. Cha! Aš moku rūkyt.
“Parodyk savo krutinę”. Atrodo net nesuvokiau ką pasakė. Pakartojo: “Parodyk savo krutinę. Ji tokia nedidukė. Miela atrodo. Man patinka nedidukės. Parodyk”.
Po velnių. Jis nori, kad parodyčiau savo papus? Kas aš jam? Oi, galva sukasi. Nors kitą vertus. O kodėl gi ne? Gal poto ir bučinį gausiu, kurio taip trokštu. O gal pirma bučkis, poto papai? Ar atvirkščiai? Ne, tas kokteilis kažkaip keistai veikia. Viskas tik sukasi. Sukasi. Karuselės!
Staiga Tonio rankos taip švelniai praslysta mano liemeniu. Atsargiai, neskubėdamas nuima kairę palaidinės petnešėlę. Poto dešinę.
Kaip gerai, kad aš be paponešio. Greičiau viskas įvyks ir greičiau aš gausiu savo bučinuką.
Jis švelniai maigo mano krūtis. Pabučiuoja vieną spenelį.
Bučiuok į lūpas! Į lūpas!
Bučiuoja kaklą.
Aukščiau aukščiau!
Pabučiuoja į skruostą ir ...
Pagaliau. Mano pirmas bučinys. Mano pirma intymi akimirka. Mano...
Pirmas apvemtas vaikinas. Gyvenime nebuvo man taip gera, bet kartu ir taip gėda.
Galvojau, kad gyvenime jo daugiau nebepamatysiu.
Kartus tas gėdos jausmas.
Pirma nusivylimo ašara.


2005 m. liepos 15d., penktadienis.

21: 36

Gal gali kas pasakyti, kas man yra?
Verkt.
Juoktis.
Rėkt.
Tylėt.
Įsimylėjau? Vėl? Gal... Tonį?
Ar aš jam patinku? Gal... nežinau. Kodėl jis man neatrašo? [Tikiuosi ne dėl to nelemto atsitikimo.]
Vėl liūdna.
Depresija? Gal...
Tai man patinka Tonis, ar ne? Gal tai laikinai? Gal tik dėl to, jog šalia savęs jaučiu vienatvės draugiją? O gal ne?
Nežinau.
O gal žinau?
O ko aš nežinau?
Ir ką žinau?
Mintrys skraidžioja kažkur padebesiais. O gal pažeme? O gal jos išvis neskraido? Kaip mintys gali skraidžioti? Sparnų tai neturi.
Plevesuoja.
Ašaros.
Ko jos veržiasi ištrūkti iš mano akių? O kodėl tas skystis vadinamas būtent ašaromis? Gal tai išgerta arbata bėga per akis? Nesąmonė.
Kodėl mano galvoje sukasi tiek kvailų klausimų? O gal ir nekvaili jie?
Aš kvaila.
Kodėl negaliu atsakyt į klausimus? Šiuos. Anuos.
Kodėl nežinau atsakymų? Kur man jų ieškot? Google? Dar viena nesąmonė.
Aš pati esu nesąmonė.
O gal žinau atsakymus? Tik jie slypi giliai giliai manyje.
Gal aš jų nenoriu žinot?
Gal žinau, kad atsakymai ne tokie, kokių aš noriu?
O gal visdėlto ne.
Gal Taip.
Gal...

Ak, Toni...




2005 m. rugpjūčio 3d., ketvirtadienis.

17: 59

Viskas prasidėjo nuo to nelemto bučinio. Mano pirma meilė. Pirmas nusivylimas.
Tonis nesutiko būti mano vaikinu. Nori turėti kitą.
Ta nelemta Sondra. Viską sugadino!
Štai ir pirmas bandymas žutbūt gaut tai ko trokštu.
Įvairiais būdais bandau suvilioti Tonį. Rašau jam kiekvieną dieną! Net ir paskambinu retkarčiais. Nuoširdžiai rūpinuosi kaip jam sekasi. Netgi paklausiu ar pavyko jam prisiaukint tą prakeiktą Sondrą!
Nekenčiu jos!
Prakeikiu tą dieną kai ji gimė!
Kad ji prasmegtų!
Taip kankina mano vargšą Tonį...
Parašau savo brangiausiajam: “Gal nori susitikt? ”. Keista, bet jis beveik visada sutikdavo susibėgt. Sako, kad jam gera būt su manim.
Jeigu taip jau gera jam, tai kam tada dar ta kalė reikalinga?! Negi jis nesupranta, kad ji jo nemyli... ir niekada nemylės! O aš myliu ir mylėsiu.
Svajuko dramblionės. Kaip draugai sako.
Bet svajot nieks nedraudžia.
Girdžių duslų garsą. Tai mano Tonis atlėkė su savo laivu [taip vadino savo mašiną].
---------------------
Užsivelku trumpą sijonuką ir palaidinę su gile iškirpte.
Juk jam patinka mano krutinė. Tegul sau žiūri.
Ir į Sondros papus jis mėgsta žiūrėt... O jos didesni!
Užsičiaupk!
Įsėdu į mašiną. Žinoma. Kaip visada. Kvepia vanile. Jam patinka vanilės kvapas.
Man taip pat.
Atvažiuojam prie piliakalnio.
Mūsų vietelė.
Pirma – ritualas: jis prisidega cigaretę; pavaišina mane; atsikemša alaus butelį; atkemša man sidro buteliuką.
Dabar, kai parūkėm, galim šnekėt.
Tai kaip Tau sekės šiandien?
Labai gražiai atrodai.
Oho. Aš jam graži! Yes!
Dėkui. Tu taip pat.
A... Ar būtent taip reikėjo atsakyt? „Tu taip pat“. Keistai skamba.
Būk mano meiluže.
Ką? Ko jis nori iš manęs? Juk žino, kad aš dar nekalta. Tai kaip aš galėčiau būt jo meiluže?
Tai jis jau turi paną?
Ar negana taip susitikinėt?
Visada pasiglamonėjam. Pasibučiuojam. Leidžiu paliest savo krūtis.
O gal aš jau esu jo meilužė?
O gal jis tik nori atimt iš manęs mano tą nelemtą skaistybę?
Ir ko visi plėšosi taip dėl jos? Kas čia tokio įpatingo?
Sondra nenori su manim draugaut. O man jau atsibodo paskui ją lakstyt.
Aha...
Juk žinai, kad man gera būt su tavim.
Na ir?
Noriu, kad būtum mano meiluže.???
Nenoriu rimtų santykių. Noriu taip susitikinėt. Kaip dabar. Tik gal galėtume ir į kitą lygmenį pereiti...
Į kitą lygmenį?
Tonis nuvilko man palaidinę. Pabučiavo y kairę krūtį. Nuvilko lemenėlę. Pabučiavo dešinį spenelį.
Ach... koks geras jausmas.
Neapsakomas.
Nuostabus.
Nepakartojamas.
Staiga atsitraukė. Ko jis neleidžia man kaifuot? O... jergut...
Tonis atsega kelnių užtrauktuką.
Sėdi iki pusės nuogas su stačiu... kaip čia jį pavadinus?
Savo pasidi...
Nenori paliest mano draugo?
Jo draugo?
Draugo?
Kokio dar draugo? Apie ką jis čia šneką? Ar jis pamiršo, kad sėdi beveik ... nuogas?
Paliesk. Argi Tau neįdomu?
Na...
Ištiesiu ranką. Pirštų galiukais paliečiu tą keistai mažą daigčiuką.
Taip taip. Įsivaizdavau, kad jis turėtų būti bent jau dvigubai didesnis.
Per daug pornografinių filmų prisižiūrėjai.
Tu patinki mano nykštukui.
Tai jau tikrai, kad nykštukas.
Negana to,  dar nusikvatoju.
Ups! Ką aš pasakiau? Nemanau, kad derėjo. Turbūt įžeidžiau jį. Dabar jis tikrai nebenorės, kad būčiau jo meiluže.
Kažkaip įdomiai žiūri į mane. Gal laukia, kol atsiprašysiu?
Nesulauks. Šia Tau! Už tai, kad Tau patinka Sondra.
Nykštukas. Nykštukas... Gal jau važiuojam namo? Vėlu.
Hmm... Dar tik 19: 15. Bet tebūnie. Kaip Tonis nori, taip ir darysiu.
Surūkėm dar po cigaretę.
Visą kelią pratylėjom.
Išlipdama šeip ne taip sugebėjau iškošti:
Atsiprašau...
Už ką?
Už tą nykštuką. Ir, kad dar nusijuokiau...
Tonis tik garsiai ir taip smagiai nusikvatojo.
Iki ryt, Nikute.
“Iki ryt, Nikute”. Taip. Tu man patinki Toni.
Labai patinki.
Pauostau savo plaukus. Mmm... vanilė.
Vanilė.