Ryžikas

Mūsų ketveriukė kaip ir kaskart po pietų sėdėjo ąžuolo „keturšakyje“. Taip vadinome pačioje ąžuolo viršūnėje esantį išsišakojimą. Jis buvo labai patogus - kiekvienas turėjome savo šaką, ant kurios peiliuku buvome įrėžę savo vardus. Nerijus, tai aš, mano brolis Deividas, mūsų kaimynė Ramunė ir jos pusbrolis Marius. Mes su Raminta buvome vienmečiai, Marius metais už mus jaunesnis, Deividas -  dviem. Ištisas dienas leisdavome žaisdami futbolą, namus (man kaip vyriausiam visuomet tekdavo „tėvo“ vaidmuo), vakare, ištuštėjusioje gatvėje, bėgdavome lenktynių. Iki vienuolikos metų vasarą laksčiau basas. Ne todėl, kad tėvai neišgalėjo batų nupirkti, tiesiog man taip patiko. Ir vakarais, lenktyniaujant, nė vienas manęs neaplenkė, kai bėgdavau basas (nors mūsų ketveriukėje buvau stambiausias). Kokia palaima – saulė perpus pasislėpusi už horizonto, dangumi plaukia rausvi debesys, atvėsta oras, o tu leki basas, atsispirdamas tik pirštų galais į dar šiltą po dienos kaitros asfaltą. Žinoma einant gulti būdavo bėdos – niekaip nepavykdavo švariai nuplauti kojų, dėl ko dažnokai gaudavau „į kailį“.
      Mūsų kieme niekada netrūko kačių. Visada namuose laikėme katiną arba katę, užtekdavo jų ir kaimynystėje. Jei tik kas iš kaimynų pranešdavo, kad pastipo, ar mašina suvažinėjo jų katę, mes visi keturi tuoj kibdavome į darbą. Ne veltui kaimynai mus juokais vadindavo „kačių fermos brigadininkais“. Garbės reikalas būdavo pagauti kiek įmanoma jaunesnį kačiuką iš nesuskaičiuojamo sandėliukuose, malkų, lentų krūvose atvedamo prieauglio. Nuo pat mažumės žinojome, kaip atskirti katiną nuo katės, o jei kas suabejodavo, ar tikrai atnešėme tokios lyties augintinį stipriai įsižeisdavome. Pinigų neprašydavome, o niekas ir nesiūlydavo. Tai tiesiog buvo smagus užsiėmimas.
      Taigi mums besėdint „keturšakyje“ pamatėme ateinant už trijų namų gyvenančią kaimynę. Iš pradžių išsigandome, nes praeitą savaitę, žaidžiant futbolą, lūžo keli jos taip puoselėjami, prie vartelių augantys, jurginai. Nulipome, tikėdamiesi gauti pylos, tačiau ji paprašė mūsų pagalbos. Pasirodo pastipo jos katinas. Jai jo nelabai ir reikia, tačiau jos anūkė baigia išverkti paskutines ašaras. Jos anūkę Solveigą pažinojome – aikštinga ketverių metų bamblė. Tačiau parūpinti naują katiną – mūsų garbės reikalas. Juo labiau žinojome, kad kitoje gatvės pusėje gyvenančios kaimynės katė prieš porą savaičių susilaukė prieauglio. Paklausėme kaimynės ko norėtų – katino ar katės, ir kokios spalvos, nes toje vadoje buvo trys katytės – dvi rainos, viena juodmargė ir vienas „ryžas“ kačiukas. Kaimynė norėjo būtent katino, tad spalvos pasirinkimas atkrito savaime. Pasakėme, kad rytoj ji tikrai turės kačiuką.
      Patraukėme į medžioklę. Aš pasiėmiau seną dieninę užuolaidą. Ji šiam darbui puikiai tiko, nes audimas buvo retas ir jauni kačiukai greitai įsiveldavo į ją lyg į tinklą. Dviejų savaičių kačiukai jau ganėtinai greiti. Žaibiškai nardo tarp lentų, lyg žvakes pakėlę trumpas savo uodegytes, o priėjus arčiau šnypščia. Nagučiai aštrūs – tik paimk į rankas ir nuo kiekvieno kepštelėjimo lieka keturi kruvini rėžiai. Kaip visada pasiskirstėme vaidmenimis – aš, aišku, pagrindinis gaudytojas, ginkluotas užuolaida, o visi kiti varovai, ginkluoti ilgais pagaliais, kad galėtų išvaryti kačiuką. Ilgai mes jį krapštėme, kelis kartus į tinklą buvo pakliuvusi juodmargė katytė, kol galų gale papuolė ir Ryžikas – taip mes jį pakrikštijome.
      Parsinešėme jį prie ąžuolo, ir pakišome po metalinio tinklo dėže, į kurią šiaip būdavo dedamos daržovės. Iš namų atsinešėme kotletą. Pašėrėme Ryžiką. Ėdė godžiai, narnėdamas, pabandžius paglostyti iškart imdavo šnypšti. Nutarėme, kad Solveigai toks laukinis padaras gali ne tik rankas subraižyti, bet ir akis iškabinti. Artėjo mūsų vakarinis pasisėdėjimas „keturšakyje“, tad nutarėme pasiimti ten ir Ryžiką. Tegu pratinasi prie žmonių. Tai buvo juoko, kai aš, paėmęs jį už sprando lipau į medį. Jis raitėsi, kniaukė, urzgė, draskėsi, lyg mes jam norėtume padaryti ką nors blogo. Užlipę susėdome į savo vietas. Ryžikas, užkištas po mano marškiniais draskė man pilvą ir lipo į viršų, link apykaklės. Neapsikentęs ištraukiau ir patupdžiau jį ant išsišakojimo pusmetriu aukščiau, nei sėdėjome mes. Kačiukas nagais įsikirto į ąžuolo žievę ir ėmė kniaukti. Mes iš pradžių pasijuokėme, o po to ėmėme aptarinėti rytdienos planus. Staiga iš po ąžuolo aš išgirdau katės kniaukimą. Tai Ryžiko mama atbėgo į jo balsą. Išgirdęs motinos balsą kačiukas akimirkai sutraukė nagučius ir kūlvirsčia nusirito nuo šakos. Tuoj pat visi pasileidome žemyn. Nulipę nustėrome – Ryžikas bandė stotis, tačiau tuoj pat susvirduliuodavo ir krisdavo ant šono. Netoliese tupėjo ir gailiai kniaukė katė – jo motina. Ant šalia ąžuolo gulėjusių baltų silikatinių plytų pamačiau kraujo lašą. Tada pastebėjau kraują ir ant Ryžiko nosies. Kaip įmanoma atsargiau paėmiau jį ant rankų. Jis nebesidraskė, nekniaukė, tik tankiai kvėpavo. Laikydamas delnuose pūčiau į jį šiltą orą, švelniai glaudžiau prie krūtinės, o akys tvino ašaromis. Artėjo naktis. Žinodami, kad niekas neleis parsinešti kačiuko namo, pavėsinėje pataisėme jam guolį. Paguldę gerai užklostėme ir uždengėme narvu. Nuėjome namo. Laikas gulti. Tačiau pro pravirą miegamojo langą girdėjome kniaukimą. Man atrodė, kad tai katės, Ryžiko mamos balsas.
      Rytą jį radome susisukusį į kamuoliuką ir atšalusį. Kiek buvo pralieta ašarų per improvizuotas laidotuves - jo kapelis iki pat pirmų šalnų skendėjo gėlėse. Kaimynei pasakėme, kad nesugebėjome pagauti kačiuko, pas ją apsigyveno juodmargė katytė, kuri, skirtingai nei Ryžikas, nesidraskė ir buvo labai jauki.
      Daug metų nuo to laiko prabėgo. Daug nuo to laiko mačiau mirčių. Bet Ryžiko mirtis mane sukrėtė tikrai stipriai. Gal dėl kaltės jausmo, gal dėl to, kad vaikystėje viską priimame arčiau širdies, o gal dėl to, kad tai buvo pirmoji, taip tiesiogiai mus palietusi, mirtis.