Draugui

Aš nemylėjau tavęs tu nemylėjai manęs,
Bet buvai draugu kuriuo galėjau tikėt.
Gera, kad nelikome išgaravusiais lašais ant purvino stiklo,
O galime pasakyti, neverk neesi tu vienas.
Ir jei liksi tik su savo dūžtančiom svajonėm,
Aš padėsiu rinkti šukes nors ir rankos nusidažys krauju,
Kaip verkiančio rudens vanduo.
Nes juk tai geriausia ką turėjome ką turime ir turėsime,
O geltonus lapus nusineša vejas, ir jam kartais būna  liūdna
Ir drėkstančios blakstienos dėl kurių prasidėjo lietus
Man pasakys kad tau liūdna .