Šianakt wel pabudus stebejausi,
kodel mano kunas vis atsisako miegot gana vesioje,
bet savoje lovoje. Ne. Jau pabudus nesiklausau kribždesiu,
kurie anksciau man niekaip neleisdavo užmigti. Vis manydavau,
kad kažkas vaikšto po mano kambari.
Tik mintyse drisdavau pasakyti: palikit mane ramybeje.
Bent šiandien,
leiskit užmigti ir bent karta susapnuoti gražu sapna,
kuris paglostytu jau senai glostyta mano dar visai nedidele širdi.
Nežinau išnyko, dingo ar prapuole jie...
keista, bet visai greit jau buvau atsijungus nuo realybes ir užmigus.
Savo mintis ir mastymus pratesiau visai nekošmariškam sapne.
Nedaug ten ir primasciau.
Tu jau už mane galvojai, berei savo žodžius, mintis...
Aš tik klausiau. Visada Tave išklausau, nors, manau,
Tau dažniau tenka tai daryti. Buvo jauku.. lb jauku.
Teko sapne patylet ir abiems. Žinoma, tada, kai nekalbi,
tu kažka galwoji.Turbut per daug buvau susikaupus apie kažka,
nes paprasciausiai neatsimenu apie ka tada ir galvojau.
Sakyciau neilgai tai dariau. Niekas manes neklause,
noriu aš dar ten pasilikt ar ne.
Po akimirkos jau skaiciau Tavo sms:
''Labas rytas, maže:*  kaip miegojai?
ar aplanke Tave saldus sapnelis? tjp?
noliu ir aš šiandien Tave aplankyt:)*'' 
atrašiau: ''Myliu Tave:*''