Dar kartą apie tėvą

Šiuose namuose jos visur. Močiutė, motina, Sibilės Mana. Seku jas: jų pavidalus, išraiškas, formas. Jos nesikeičia. Tik kartas nuo karto atsiranda kurioj nors namų vietoj, erdvėj, - nespėju nei suprasti, nei priimti. Nesuprantu, ar buvo, nyksta ar tiesiog yra.

Pasikliauju virpesiu. Būna: įslenka į kambarį - suvirpa lubos. Akys nespėja pamatyti. Vos akimirką baltai sublyksi oras. Tada sustingstu ir matau. Ne akimis. Matau.

Šiąnakt virtuvėje su tėvu sėdim dviese. Blausiai šviečia tėvo atsinešta stalinė lempa. Prie viryklės sukasi motina. Nesantis jos siluetas - tai garantas, kad tėvas naktimis nesėdi vienas, vienas negeria degtinės ir nerūko. Vienas.

- Nieko čia nėra, - sumurma tėvas, tik kažkodėl pats sėdi veidu į viryklę, tarsi stebėtų, kaip ji kepa kiaušinienę. Nesijautė jos vertas.

- Liūūka, mano Liūūka, - negarsiai suliūliuoja jis, užsikniaubdamas ant stalo. – Gerai, kad atėjai.

Giliausios tėvo raukšlės tamsuoja prie burnos. Jis šypteli ir iš toli matyti, kaip atsiveria trys žaizdos: burna ir dvi lygiagretės iš šonų. Be jų tėvas nebūtų mano. Ne kartą mažas jų išsigandau.

- Liūūka, mano Liūūka, - negarsiai pakartoja jis, vėl užsikniaubdamas ant stalo. Tik akys matosi. - Visą protą gavai iš mamos, - tyliai švokščia jis. - Tik ji šiuose namuose protinga, žiūrėk, kaip tvarkosi.

Bet man nereikia nė žiūrėti, ji čia, virtuvėje, man prieš akis. Nugara į mus, gamina prie viryklės.
Tėvas dar nesenas, tačiau dažnai kartojasi. Degtinė kalba, - be garso šnipšteli nesantis motinos siluetas, nusisuka prie puodų.

- Mano karalienė, - atsidūsta jis.

- Liūūka, pasakyk gi ką nors, nu, ką nors kaip tėvui apie tą Sibilės Maną, - jo kibūs pirštai siekia cigarečių. Lengvai nepasiduos, galvoju, šiąnakt neužteks lengvo graži.

- Ji kaip vanduo, - sakau jam, - stovintis, baltėjantis, o kartais permatomas, melsvas, tekantis... Keičiasi kasnakt: liejasi, byra pro pirštus, išteka visa, jos nebelieka. O ryte nurimsta. Išbąla veidas, grimzta į dabar, meluoja, šypsosi.

- Neduok tokios tu Dieve, -  tarė tėvas, - nėr ramybės.

Motinos siluetas padavė kiaušinienę, akimirką tarškinome nesančiomis šakutėmis. Valgėm, rūkėm, gėrėm.

- Tokia jų magija, - užsiverčiu stikliuką ir, užgesinęs cigaretę, palieku jį vieną.