__kaskart ruduo__

šarmotas rūkas lapkričio nakties,
aukštai nuogų šakų galiukuos susivėlęs,
šaltu garu ir drebuliu apgaubia miestą
jau ledo aiženų paviršiumi paliestą..
kaskart ruduo, vėl skaudžiai skėlęs
antausį, prikėlė liūdesį iš atminties.. -

tamsoj, šlapiais sandalais ir ledinėm kojom,
bespalviais pirštais laužiau šerkšną nuo plaukų,
gęsau. o gal žvarbus ir čaižantis lietus gesino,
nuo neteisybės perštinčias akis vėsino..
kažkur toli tik keletas negęstančių langų
šviesos takais iki manęs išsitiesė ir vėl susivyniojo..

nevaikiškai tuščiu, išblėsusiu žvilgsniu
ten jaukią laimę kaip vagis stebėjau, -
saldi atrodė man, kaip liepžiedžių medus..
o skęstantis baloj mėnulis toks graudus -
ištirpt kartu su juo beprotiškai norėjau,
pavirst putokšniu, mėnesienos šaltiniu..

šaltam spingsėjime žvaigždžių siūlelis sublizgėjo
voratinklio, ant paskutinio lapo, nutėkšto į žemę, -
skylėtą mano prabangą dangus stebėjo abejingai.
dar niekad niekam nebuvau aš taip nereikalinga..
ore - migla tirštais atodūsiais, lyg mirtį lemia,
kaskart ruduo – dabar ir vėl, tą skaudų alpulį pasėjo..