Pasitikėjimas

Prabudau nuo to, kad kažkas švelnaus ir šilto trynėsi man į veidą, kuteno nosį. Susiraukiau, kad nenusičiaudėti. Iš lėto pramerkiau akis. Mane supanti aplinka manęs nei kiek nenustebino. Šiukšlių konteineris stovėjo savo vietoje. Šalia mano improvizuoto, iš kartono dėžių suręsto, guolio mėtėsi mano palaikė kuprinė. Viskas savo vietose, atrodo. O kas čia dabar? Šalia mano galvos, susirietęs į kamuoliuką, gulėjo perkaręs, liesas rainas katinas. Saulės spinduliai žaidė jo kailyje. Nors ir liesas, bet prižiūrėtas, ir žmonių nebijo. Truputį pasikėliau, pasirėmiau alkūne ir atsargiai paglosčiau netikėtą radinį. Katinas atsuko į saulę savo gelsvą pilvą ir ėmė murkti. Priblokštas tokio pasitikėjimo net susigraudinau. Nejau aš dar kažkam reikalingas, išskyrus save patį?
        Rytas buvo giedras ir žvarbus. Aš žadinau Marių:
-Kelkis sūnau, saulutė kyla. Važiuosime į mišką malkų.
Marius pasirąžė, permetė mane nepatenkintu žvilgsniu ir iš lėto pakilo, neištaręs nė žodžio. Jau keli metai taip – kalbamės tik tada, kai iškyla reikalas. Ir ne šiaip reikalas, o kada pritrūksta pinigų. Žmonai mirus jis ką tik buvo sukakęs dvyliktus metus. Nuo to laiko ir auginau jį vienas. Bandžiau bent porą kartų parsivesti šeimininkauti kaimynę Adelę, tačiau tada Marius dingdavo iš namų ir parsirasdavo tik Adelei išėjus. Taip ir stūmėme dienas dviese. Bandžiau jį kalbinti, tačiau veltui. Lyg dėl motinos ligos būčiau buvęs kaltas. O kai išvažiavo į miestą mokytis, tai suvisai tylenis pasidarė.
Dar neprivažiavus biržės Marius tarė:
-Tėvai, reikia sodybą parduoti. Aš ruošiuosi vesti ir nesiruošiu pas svetimus gyventi ar nuomotis. Į kaimą irgi nei kojos nekelsiu – taip ir žinok.
Man net žadą užkando:
-O kaipgi aš sūnau? Kur aš pasidėsiu? Juk žinai kokios butų kainos – trobesius pardavus vos vienas butas išeis. O be to čia mes visi gimę, augę, ir mama čia...
-Motinos neliesk – šiurkščiai nutraukė sūnus – nėr čia ko graudentis. Pas mus gyvensi. Kiek tu čia kaime vienas dar valiosi tvarkytis. O moteriškės jokios irgi nesusirasi – metai jau nebe tie. Žodžiu nuspręsta – lyg kirviu nukirto.
Iš miško grįžome tylėdami ir be malkų – kam jos bereikalingos.
Ingrida įsisprendė rankomis į šonus ir užriko:
-Ach tai dar ponui ir duonos paduoti?! O pats tai jau negali pasiimti, tarnaitė reikalinga?!
Išgirdęs mamos riksmą atbėgo anūkėlis Justas.
-O tau čia ko?! Marš pamokų ruošti!
Vaikas apsisuko ir nunarinęs galvelę nuėjo į savo kambarį.
-Ko tu taip, dukrele? Ką vaikas blogo padarė – tyliai paklausiau.
-Ne tavo reikalas, seni – drėbė marti – ėsk kas yra padėta ir nešdinkis. Per dienas drybsai nieko neveikdamas, o aš, net būdama nėščia turiu dėl visų jūsų draskytis. Kad tu kur nudvėstum, bent kambarys atsilaisvintų – įprastiniais žodžiais baigė ir išėjo iš virtuvės marti.
Stovėjau žemės kojomis nejausdamas.
-Aš jums dar kartą aiškinu – spiegė moteriškė atidariusi buto duris – kol jūs gulėjote ligoninėje jūsų sūnus šį butą pardavė man ir išvažiavo į užsienį. Aš jo adreso nežinau. Kreipkitės į policiją, tegu ieško. O čia daugiau nevaikščiokite – vis tiek neįsileisiu. Jokių jūsų daiktų čia nėra.
Stovėjau laiptinėje žvelgdamas į uždarytas buto duris. Sprandą lyg karšta geležimi degino, garsiai tvaksėjo širdis. Kaipgi taip... Lyg niekam nereikalingą daiktą, lyg seną skudurą...
Dar kartą paglosčiau rainį:
-Na ką – švelniai tariau – tave irgi išmetė, paliko. Nebijok, nenuskriausiu. Jei tik nebūsi labai poniškas ir valgysi ką geri žmonės išmeta, badu nemirsi.
Katinas, išgirdęs mano balsą, vos pramerkė akis ir lyg nusišypsojo. Mano širdį užliejo džiugesys. Nors vienas padaras mane supranta, man šypsosi.