Išpažintis

Nemaniau, kad tai mane paveiks, bet tai mane paveikė labai stipriai. Stirpiai tave myliu pasakė vakar Jonas ir uždėjo ranką ant kojos, kaip kine įprasta. Kaip A. ir B. Mėgsta žaisti.
Jis uždėjo ir pasakė: Labai stipriai myliu, bet tu kažkur toli plaukioji, aš pasakiau man liūdna, nesvietiškai, siaubingai, mylėjau save, kol neišgirdau jos juoko, kol neišgirdau, kaip ji juokiasi ir kokia nuostabi ji yra ir man pasidarė liūdna, baisiai liūdna.
Aš tave myliu norėjau atsakyti, bet neatsakiau, prisiminiau daug žiaurių dalykų, apie kuriuos nesinorėjo tada kalbėti ar jų perpasakoti. Elektra, viskas valdoma elektra, du elektrikai čia su dviem rozetėmis, du ir dvidešimt mergaičių, visada taip buvo, du ir dvidešimt mergaičių. Bet tai nesvarbu. Galiausiai. Aš ėmiau suprasti ir jį. Ir dėl ko viskas. Vieni liūdni iš prigimties, kiti linksmi ir tai viskas, vieni gali būti drąsiais, kiti tokiais niekada nebus, vis tos traumos, vis iš vaikystės ir dabarties. Aš galiu kaltinti tą vasarą kaip ir tu ją kaltini, galiu sakyti, kad buvau nekalta, niekuo dėta, tik toks amžius ir kad žmogus negali visko žinoti ir mokėti, kai jam padovanoja meilę arba kai jis susigundo pamilti. Tai aš irgi nežinojau ir nemokėjau, kad išduoti negražu. O toji blondinė, prigirdyta alkoholio vis sako: tu nekalta, tau nieko nereikia sakyti, jau tu tikrai nieko blogo nepadarei. Ir atsakau, kad taip, nors širdis abejoja amžiais. Juodas. Juodas. Šiandien negalvoju apie Joną. Nes man liūdna. Ir kodėl jį turėčiau kišti į visas savo prislėgtas mintis, kodėl turėčiau su jomis jį laidoti. Tai ir nedarau taip, nedarau.
Kai išgirdau jos juoką, ir dar supratau, kad tu esi mano pilnavertiškmas, o be tavęs aš niekas, kai dar supratau, kad buvo du storuliukai prie smirdančio upelio, buvo vasara ir jie nejaukiai ten jautėsi. Ir galbūt buvo kalta vaiko akis kaip ir kalta toji akis, žiūrinti į žmogų seną berankį nardantį,, brendantį upėlį, kuris dabar jau nuodingas. B. R. tai suprato ir todėl nuolat kalbėjo apie to gyvulio akis, kurios vaikui buvo paguoda. Man paguoda buvo ėriukai ir Šv. Mergelė Marija, kuri vaiksytėje pasirodė kaimynės kieme, ir kai mes ėjome, kai leidomės nuo to kalniuko, ji prisipažino man, ir aš ją mačiau norėjau sušukti, labai norėjau ją matyti, bet nemačiau. Užtat aš laikiau mažyčius ėriukus rankoje, šiltus, baltus, švelnius ir meilius, ir girdžiau juos pienu, tuo pačiu karvės pienu, mažyčius ėriukus iš buteliukų, su žindukais, tuos avinėlius, kurie tokie švelnūs ir garbanoti ant vaikiškų kojų.
Ir kai maža mergaitė jaučiasi mama, kai jaučiasi tikra mama, kai nori prie jų glaustis, ir nori juos mylėti.
Jonas pasakė: kad jam patinka mano ramumas ir kad jo jis labiausiai pasiilgsta....
Nuskambėjo jos juokas ir aš ėmiau nekęsti kambaryje savo ramumo. Jono nebuvo ir jis negalėjo dar kartą pakartoti už ką mane myli.
Jos juokas nuskambėjo, paskui aš supratau, kas yra džiaugsmas, kas yra mokėjimas gyventi be didelių rūpesčių ir skausmo.
Ir kad aš taip norėčiau gyventi. Norėčiau žiūrėti į veidrodį ir matyti šypseną. Aš nieko neprikūriau, visa tai tiesa.
Kol atvažiuos Jonas, noriu, kad mano namus paliktų du elektrikai, kuriems patiko jos juokas, bet patikau ir aš, visai nemokanti bendrauti. Yra žmonių, su kuriais niekada nesikalbu. Ir nežinau kodėl nesikalbu. Visi jie tapo tabu. Neliečiamybe. Uždrausta zona man. Gal kaltas E.? Gal kalta toji vasara? Gal aš pati kalta su M? Kad susidėjau, kad tada taip, o jis, ir dar ji...
Tai toks ratas.
Ir dabar ir visados. Ir amžinai ir niekados. Jaučiu, kad liūdesio turiu daug ir kad niekada nesijuokiu dėl gyvenimo džiaugsmo, kaip ji, taip beveik niekad.
Kad viskas užstrigo vaikystėj, kada juoku stengiausi privilioti tėvus mane mylėti. Kai stengiausi patikti savo mamai arba susilaukti švelnumo iš tėčio. Aš labai norėjau mylėti. Labai norėjau, kad mes tikrai kada nors pakiltume didžiulu ratu, kad viskas būtų gerai, kad man nenuskustų galvos ir neišvežtų į ligoninę. Galbūt aš labai stipriai kankinau ir kentėjau už viską. Viduramžiškai daug ir plačiai. Iki dabar.