mudviejų rudenį...

Nubalnojo šalna
mūsų lauką,
susipynė beržai eilėmis,
tarsi bėgtų
skubėtų į dangų,
nunarinę galvas verkdami.

Nuogos upės vagoja
vėl rudenio laiką...

Bėgam
skubam nuo gruodo Lemties.

Kalvos, lygumos
klūpsčioja slenka...

Ar girdi? -

iki Aukuro mudviejų (?),
mano Lemties.