Nubalnojo šalna
mūsų lauką,
susipynė beržai eilėmis,
tarsi bėgtų
skubėtų į dangų,
nunarinę galvas verkdami.
Nuogos upės vagoja
vėl rudenio laiką...
Bėgam
skubam nuo gruodo Lemties.
Kalvos, lygumos
klūpsčioja slenka...
Ar girdi? -
iki Aukuro mudviejų (?),
mano Lemties.