dar pabūsiu toj skaidrėje jeigu tiktai atsibusiu
oriono juostelėje jautriai ugnies nupaišyta
į ozono akutę. tamsėjanti ji ir be mūsų
išsišvies į laukus, į regėjimą, bet jau tą kitą
sulementą iš tonų, iš melsvo kalbėjimo dviese,
iš tingių judesių, vario kvapo, ramaus nupušimo
ir kai žmonės ateis ir įkris į dėliojamą šviesą
aš dėliosiu namus. štai jie griūva ir barstančiai rymo
ant žolynų baisių, ir gal viskas seniai nugyventa
o mes sėdim sode ir tai viskas, ką skaidrės išrodo,
ir taip skaidriai dugne sudėlioja vėluojantį altą
kai sulieję regas mes išeinam iš čia lyg iš sodo.


kalkė ledelis
















