Sielos viduje...

Pro važiuojančio automobilio langą apsnigtus miškų paveikslus keičia miesto vaizdai. Vis dar negaliu patikėti, kad Jis išvažiuoja. Noriu įžnybti sau ir pabusti iš šio slogaus košmaro, iš šios tylos, kurią kartas nuo karto nutraukia gargaliuojantis radijas arba gergdžiantis taksisto kosulys. Žvelgiu į jį nebyliai akimis klausdama kodėl. Tarsi suprasdamas mane, Jis tyliai sušnabžda:
- Mano mama serga. Vėžys. Turėjau ja rūpintis. Reikia skubiai daryti operaciją ir trūksta pinigų. Nežinojau, ar suprasi...
- Aš tave visada suprasiu ir palaikysiu.
Jis padėjus galvą man ant peties pradėjo verkti. Bandau raminti ir guosti, nors nežinau ką - Jį, ar savyje tūnantį liūdesį.
- Atvykome! - į gyvenimo realybę mane gražina taksisto balsas.
Oro uostas. Galutinė šios kelionės stotelė. Surinkęs iš bagažinės lagaminus, paskui Jį įžengiu į terminalą.
- Laikas eiti... - pajuntu kaip jo švelnios rankos apglėbia mano pečius. - Iki...
- Iki. Myliu tave...
- Aš tave taip pat...
Šiltos rankos iš manųjų perima bagažą ir žvilgsnio palydimas vaikino siluetas dingsta žmonių minioje. Atsistojus prie lango viena ranka atsiremiu į stiklą. Netrukus išvydus kylantį lėktuvą pajuntu, kaip iš lauko sklindantis šaltis pirštų galais vis labiau sverbiasi į sielos vidų.