mano dukra

Aš gimiau aklu padaru. Tokiu mane paverte mano motina, kuri vieną rugpjučio vakarą pasidavė aistrai su kažkokiu butelius renkančiu imbecilu po šieno žaginiu. Aš dar ilgai mokiausi gestų kalbą, kol prieš išeidamas iš namų galėjau jai išreikšti savo nusivylimą gyvenimu, dėl kurio prakeiktos užuomazgos kaltinau tą mazgotę. Turėjau asmeninių motyvų ja nudobti. Bet tvardžiausi. Aš gimiau aklu padaru. Vaikystėje, kad pritapčiau, rydavau svetimus snarglius. Paauglystėje įvaldžiau smurto teoriją. Gyventi man nepatiko. Viskas visada pasibaigdavo vienu sakiniu, viena emocija, viena mintimi. Man patiko skausmas. Tas, kurį kaip keršto formą pateikdavau kitiems. Aš gimiau aklu padaru. Apie tokius kalba kasdien. Man nepatinka ta kalba. Ji nevyksta pašnibždomis. O jei ji nevyksta pašnibždomis, aš nejaučiu iš aplinkinių pagarbios baimės. Aš gimiau aklu padaru. Bet niekas manęs niekada negailėjo. Aš negailėjau. Aš galiu nužudyti žmogų. Aš jau tai dariau. Tu kaltas dėl mano neapykantos sau ir tau. Aš negerbiu žmonių, nejaučiu jiems pozityvių minčių. Aš nesu žmogus. Aš padaras. Tas, kuriam vaikystėje nukandai galą. Gerą galą.