o man tai kas

Ir vėl tėški į veidą lapkričiu,
pavasarį sula rašytas byra medžių testamentas.
bet visa tai manęs neapsvaigina ir neerzina.
tapau aš kolona,  nuogomis kojomis
tvirčiau už medį į gyvenimą šaknis įleidusi.
sudrumzlintu žvilgsniu tu piligrimas slenkantis,
o man tai kas: vinys lietaus, ar purvo votys,
turiu versmes šaltinio gyvo,
many tik aitvarai ir vasaros pliuškenasi.
............ kada iš delno laumės būrė,
atrėžė laimės iki kito amžiaus galo.