Mano dievas

Šiandien mano dievas ir vėl šlitinėjo po pievas girtas. Į jį žiūrėti buvo tai linksma, tai liūdna. Patiko į jį žiūrėti net ir pačiomis liūdniausiomis akimirkomis, net tada, kai jis griuvo ir verkė bejėgiškomis ašaromis.

Bežiūrint atėjo ir vakaras, irgi apgirdęs. Rūku. Mačiau, kaip mano dievas pradingsta.

Ir paskui dar ilgai žiūrėjau, nors nieko daugiau nebuvo, tik beribė begalinė tiršta pilkuma. Masė, kurią, rodos, galėjai pjaustyti buku peiliu.

Nejudėdama, įsmeigusi akis į vieną tašką.

Kol vakaras ataušo ir tapo naktimi.

Ryte vėl sutikau savo dievą. Jis buvo apšepęs ir pagiringas. Nusitvėręs terbelę žingsniavo pirkti alkoholio.

Esu įsitikinusi, jog tai buvo dievas. Dažnai užversdavo galvą į dangų, lyg ten būtų išsvajotoji tėvynė.

Mano dievas yra liūdintis ir vienišas, žaidžiantis ir nuobodžiaujantis, linksmas ir nervingas, kartais jis pokštauja, o kartais yra mąslus. Jis yra visoks, ir ši jo savybė man patinka labiausiai.

Šiandien aš apie savo Dievą pagalvojau blogai: pagalvojau, jog jis niekada manęs neprajuokino taip kaip kartais padaro senas miesto šlavėjas ar praeivis.

Ir aš pradėjau galvot, ir kaip jie padaro tokį stebuklą, kaip jie taip sugeba?  Kitaip negali būti, kaip tik taip, jog į žmones yra įpilta Dievo, žinoma, visiems po lygiai. Ir, kad Dievą galima iššvaistyti ar paleisti vėjais. Dievas, paleistas vėjais, yra gražus ir liūdnas.

Esu labai nusivylus, jog mano dievas yra tik žmogus. Kartais regiu jį gulintį po krūmu. Bet aš dievą  prisimenu ir kitokį, kitą.

Mano dievas gal ir nėra labai ypatingas, gal jums jis atrodo labai paprastas ar net nuobodus, jis serga ir yra mirtingas, bet ne miręs.