Mano ramybės slėnis

Diena dar tik įpusėjo, o aš jau pavargau. Pavargau nuo triukšmo, nuo skubėjimo, beprotiško lėkimo. Išgėriau kelis puodelius kavos. Nepalengvėjo. Jaučiuosi užspeistu į kampą žvėreliu. Visiems kažko reikia. Kas kvailiausia, kad reikia to kažko būtent iš manęs. Dar akimirka ir aš pratrūksiu neatlaikęs įtampos... STOP!!!
Taip negalima. Reikia nusiraminti. Reikia keliauti į savo ramybės slėnį. Ten galėsiu atsikratyti savo rūpesčių, pailsėti, pabūti su savo mintimis. Susiradęs tylų, nuošalų kampelį užtraukiu užuolaidas ir patogiai atsisėdęs, atsipalaiduoju kėdėje. Galva po truputį svyra ant peties, merkiasi akys...
Šilta banga užlieja mano kūną ir pro primerktus vokus pamatau slėnį. Savo ramybės slėnį. Matau jį iš viršaus ir po truputį leidžiuosi žemyn. Aplink, iki pat horizonto, tęsiasi tankiai miškais apaugusios kalvos, tiesiai prieš mane, baltuojantis pliko akmens viršūne, stūkso kalnas, kurio šlaitu vinguriuoja takas. Tiesiai po manimi žalias slėnis. Nuo didžiojo kalno vinguriuojantis upelis dalina jį pusiau. Dangus giedras, skaisčiai šviečia vakarop besileidžianti saulė, kur ne kur matyti nedideli, pavieniai, lyg išsilakstę balti avinėliai, debesys. Aš iš lėto nusileidžiu pievelėje šalia upelio.
Tik palietęs kojomis žemę pastebiu, kad vienintelis mano rūbas – tai laisvi, nevaržantys judesių, vos dengiantys kelius drobiniai marškiniai. Lengvas, šiltas, išdykęs vėjelis nubėga pažastimis, lengvais žingsneliais pakutena nugarą, sėdmenis. Kvepia žole, ką tik nupjauta žole. Pasilenkiu ir pirštų galais paliečiu žolę. Ji minkšta, vėsi, sodriai smaragdinės spalvos. Taip ir norisi atsigulti ant žemės, pasinerti į minkštą, purų ir gaivinantį žolės kilimą. Bet dar negaliu – per daug juodumo mano sieloj – ją reikia apvalyti. Reikia nurimti, apvalyti dvasią. Aš žinau, kad tai galėsiu padaryti tik ten, aukščiausioj vietoj, kur tik pliki akmenys. Kalno viršūnėje.
Takas į kalno viršūnę veda šalia upelio. Pasikeičia kvapas. Dabar kvepia jau ne nupjauta žole, o vandeniu, tekančiu vandeniu, šlapiais akmenimis. Takas po truputį kyla į viršų ir pieva pasislepia už medžių. Medžiai vis arčiau virš manęs glaudžia šakas. Ramiai sruvenęs upelis virsta garmančiu kalnų upokšniu. Dabar aš ne tik matau, užuodžiu, bet ir girdžiu tekantį vandenį. Aš nurimstu. Čia man nieko blogo negali atsitikti. Čia aš visiškai saugus.
Staiga išgirstu tolimą šniokščiančio vandens garsą. Už keliolikos žingsnių, ten kur takas sukasi stačiai įkalnėn, pamatau iš kur atsirado upelis. Keletą metrų virš mano galvos, tiesiog iš uolos, trykšta šaltinis, srauniai krisdamas žemyn ir sudarydamas kelių metrų daugeliu plonų srovelių krentantį krioklį. Tik tada suprantu, kad visa tai, kas blogo, purvino buvo susikaupę manyje per dieną, visą savo nuovargį galiu nuplauti po šia tyra vandens užuolaida. Aš greitai nusimetu marškinius, įbrendu į upelį ir vandens skraistė krenta ant manęs savo vėsiais purslais. Tai ne srovė, tai lyg migla, lyg lengvas išdykęs vasaros lietutis. Jis taip nuskaidrina sielą, suteikia tiek jėgų, pasitikėjimo savimi, kad mane apima beprotiška laimė ir džiaugsmas. Nuo emocijų pertekliaus pradeda trūkti oro ir aš išlipu į krantą. Keletą sekundžių pastoviu, žiūrėdamas į šią stebuklingą vandens vėduoklę, ant drėgno kūno užsivelku marškinius ir tęsiu kelionę kalno viršūnėn. Eiti lengva, kelio dulkės minkštos ir šiltos, oras gaivus, drėgnus plaukus kedena vėjas.
Paskutinius metrus iki kalno viršūnės slėnio vaizdo nebeužstoja niekas. Kalno viršūnė, nuplikusi ir raukšlėta, lyg seno išminčiaus kakta, pasitinka mane šiltais, vakarėjančios saulės nurausvintais akmenimis. Mane pribloškia vaizdų, kvapų ir garsų visuma. Aš pasijuntu lyg Dievas, stovintis ant savo ką tik sukurtos žemės slenksčio – toks didingas grožis atsiveria prieš mano akis. Saulės spindulių nuauksintos medžių viršūnės, upelio kaspinas vingiuojantis per pievą, šešėlių šokis medžių paunksnėje. Tolimas tūkstančių paukščių čiulbėjimas susilieja su vėjo gausmu, atnešančiu pušies sakų, žolės ir samanų kvapą. Suprantu, kad esu laimingas. Visi dienos rūpesčiai ir problemos tampa tokiais menkais, kad darosi juokinga, jog išeikvojau tiek energijos ir jėgų tam, kad juos nudirbti. Aš įkvepiu pilną krūtinę oro ir garsiai, iš visų jėgų, nusijuokiu laimingo žmogaus juoku. Aš viską galiu. Aš stiprus. Aš pailsėjęs ir kupinas jėgų.
Tam, kad sau tai įrodyčiau aš bėgte pasileidžiu žemyn nuo kalno. Vos spėju kilnoti kojas. Vėjas švilpia pro ausis. Toks įspūdis, kad tuoj atsiplėšiu nuo žemės. Pro šalį šmėsteli krioklys, miško takas, upelis. Nuokalnė baigėsi, o aš vis dar bėgu. Laimės ir energijos antplūdis drasko krūtinę. Aš nė kiek nepavargau. Pribėgęs savo kelionės pradžios vietą aš laimingas krentu į sodrią, minkštą ir tankią žolę. Iki galo prisipildydama gaivaus oro kilnojasi mano krūtinė. Aš guliu ir žvelgiu į dangų plačiai išskėtęs rankas. Aš laimingas. Man gera.
Dabar, kai aš atgavau jėgas, aš galiu grįžti. Iki pat vakaro man užteks jėgų ir energijos. Mano veidą puoš šypsena. O vakare aš galėsiu ramiai užmigti tam, kad kita diena būtų dar sėkmingesnė, nei ši.