ak vaniline
ak kvepianti žiema
o kokios skaidrios
tavo akys
ak virpa
kaip virpa
lapai
nuplikusių medžių
dangaus raudonį
įbrėžiančios šakos
ak mylimasis
kaip gera
o koks pilnas pasaulis
ak man nieko
jau nieko nereikia
tik sėdėti taip ir gerti arbatą
ak aikčiojam ak
siūbuoja kambario sienos
lubos krenta
ant grindų
ak kokia balta baltuma
kartais taip būna aha