Ekrano vergai

Valera sėdėjo susikuprinęs prie mirgančio kompiuterio ekrano. Jo aklinas žvilgsnis buvo paskendęs ekrano gelmėje. Tyliai, iš šono žvelgiau į jį. MAčiau, kaip jis patyliukais nusišypso, tarsi sau, tarsi tam anam, kuris gyvena kitoj ekrano pusėje. Mano veido raumenys taip pat nevalingai susitraukė į šypsnį. Prisliūkinau arčiau, tačiau jis nė nepasijudino iš vietos. Matyt neišgirdo kaip aš tyliai įėjau į kambarį. Jis toks nepastabus:

- Labs, Valera

- Hmmm, aktucia - Numykė jis kažką nesuprantamo. Su juo neįmanoma susišnekėti, kai prie kompiuterio priskretęs būna. Kompiuterio šviesa, prislietimas prie klaviatūros tarsi atjungia jo žmogiškąjį gebėjimą bendrauti. Rišliai reikšti mintis balsu, tarsi tampa tabu, kai kompiuteris rankose.

- Klausyk, aš šiandien galvojau... Na galėtume ką nors nuveikti. Vis dėl to penktadienis... Ir tiedu sakė eis, jei mes kur eisime.

Vėl pasigirdo tas jo mekenimas. Tarsi aidas iš jo susikūprinusio kūno bedugnės išlėkė. Nesu tikra ar jo lūpos suspurdėjo. Jis atrodė, kaip numirėlis, kuris spokso atvirom akim, tačiau nieko neregi. Būčiau patikėjus, kad jis gal ir numirė prie savojo kompiuterio, jei ne tas gargaliavimas. Tačiau gal tai priešmirtinė konvulsija? Dar vienas žingsnis arčiau ir aš jau kvėpuoju jo orą. Matau, kaip jo pečiai sujuda su kiekvienu įkvėpimu. Gyvas.

- Na tai einame?

- Hmmm. - Ir vėl tas mykimas. Ir vėl neaiškus atsakimas: nei ne, nei taip. Tiesiog gargaliavimas. Ir aš jaučiu, kaip įsiutis pabunda ir išlenda iš savo urvo. Kodėl jam kompiuteris visada daug svarbiau nei aš. Kodėl jis net nepasižiūri į mane, į mano mėlynas akis.

- Ei, ar klausai manęs?

- Jo, jo.

- Na tai ką darom? - laukiau atsakymo tačiau vėl jokio garso. - Na? - Po akimirkos jo pirštai paleido klavišus. Jis lėtai atsisuko į mane. Nužvelgė ir tuomet prabilo tokiu gerai pažįstamu tonu:

- Sofi, palauk. Leisk man pamąstyti. Vėliau atsakysiu. OK?. - Pirštai vėl mikliai susirado reikiamus klavišus. Galva vėl rado reikiamą pozicija. Kupra vėl iškilo. O kas man beliko? Tik spoksoti į jo nugarą. Jo kūnas garsiai rėkė, kad pokalbis jau baigtas, kad mano buvimo čia nereikia.

- Na, gerai, gerai. Parašyk kaip nuspręsi.

Per petį pažiūrėjau ką jis daro tokio svarbaus. Taigi jis sėdi forume ir plepa per Skype. Nieko naujo po saule. Ir vėl, kaip tiek daug kartų prieš tai, jaučiausi pažeminta. Pasijautau mažesnės pagarbos verta, nei susenusi kompiuterio dėžė. Nereikalinga. Tuomet aš kaip tyliai įėjusi taip tyliai ir išėjau. Palikau šį kibernetinį žmogų toliau bendrauti su savo mašinomis.

Kai grįžau į savo kambarį nusispyriau šlepetes. Atsisėdau ant sofos. Ir tyliai žvelgiau į sieną. Iš išorės atrodžiau rami, palaiminga. Tačiau manyje siūbavo įsiučio viesulas. Siutau ant Valeros. Pykau dėl jo aroganicjos, dėl jo negebėjimu rūpintis manimi. Aš norėjau žodžių, o jis man tik mestelėjo kelis garsus. Keikiau save dėl negebėjimo reikalauti daugiau, negebėjimo kovoti už tai kas man svarbu. Sėdėjau ir tylėjau, neląksčiau aplinkui ir nedaužiau lėksčių. Tačiau pyktis kuris sruvo mano venomis buvo tarsi tamsiausi nuodai, kurie paleisti galėtų sunakinti viską kas gyva. 

Staiga išgirdau pažįstamą garsą. Klink. Taip dažnai girdėtą. Klink. Siena nebeatrodė tokia įdomi. Mano atsidavimas pykčiui ir savigaila buvo išblaškytas. Nauja emocija iškilo į paviršių - smalsumas. Po akimirkos aš jau stūmiau savo kėdę ir sėdau prie kompiuterio. Per Skype Velera rašo: „Žinai aš šiandien tingiu kur nors eiti. Gal kitą kart;) „. Ir tuomet aš atrašinėjau. Sėdėjau prie Skype iki vėlyvo vakaro ir šnekėjausi su juo ir su likusiu pasauliu. Užmezgiau ryšį su kitais žmonėmis. Sukūriau naujas bendražmogiškąsias grandines. Nusipyniau draugiškumotinklus, kuriuose tikras malonumas paskęsti. Tą akimirką jaučiau, kad man nieko nėra svarbiau už bendravimą. Tarškinau vis naujus žodžius. Rezgiau vis naujas mintis. Tikras malonumas.

- Labs, Sofi

- Hmm, aktucia