Pasaulis 2

Pagalvojau: kiekviena mano minčių yra kažkur išsibarsčiusi; kas dešimtas žmogus, greičiausiai yra man pažįstamas, klaidžiojantis su mano mintimis ir kažur jas išbarstęs; visi - tai aš pats kituose. Todėl esu visiškai pasmerktas.

- Aš mąstau, Oli. Manau, kad tu teisus. Bet tu užvesk mašiną ir važiuok, po velnių, girdi?
- Neee... - sakau.
- Nepavėluosime? O kur mano tabletės?
- Tavo tabletės baigėsi.
- Dar turi? - Ieva varto cigarečių pakelį. Ten galėjo būti viena iš tų minčių, kurias nesąmoningai sau rinkau - stebiu iškeltą pakelį. Nuo to laiko nebeatsiejamai ir visiškai tiksliai viskas pasikartojo. Ji vėl manęs paklausė.
Aš atsakau:
- Tavo tabletės baigėsi.
- Aiškiai žinojau, kad tau tai nerūpi.
- Tu nepastosi.
- Nepavėluosime?
Linkteliu jai:
- Ne.

Stebiu Ievą.
Dažnai pačiame vidurnaktyje atsimenu motiną. Ji buvo puiki moteris. Paslapčiomis ieškodamas savęs, aš kartais, genialiai prie jos tapatinuosi. Jos asmenybės pakartojimas, man padeda pabėgti nuo savo minčių, kai išvengti vienišumo tampa pernelyg sudėtinga... Aš krūtelėjau nuo tos minties, kad Ieva savyje galėjo turėti mano motinos. Tokia mano nežinomybė pakibo virš pamėlynavusių Ievos paakių, ir tapo tarsi nuostabus atradimas, lyg atskira detalė. Aš tikriausiai pajutau palengvėjimą po mesto sau motinos prisiminimo, kuris napaisant nieko, buvo nei geras, nei blogas.


Išplėstais vyzdžiais ji atsisuko, leisdama save tyrinėti, tuoj pat nuspręsdama apie savo kūną, panašų į sunkų, prikibusį sprandą ant nugaros, kurį reikėjo suminkštinti. Aš klaidžiojau po jos tarpkojį: ji turėjo per daug drėgną gaktikaulį, kad tai žinodamas, aš susilaikyčiau. Rankomis ieškojau man gerai pažįstamos juodos šlaunies, su sugėrusią šviesą kojine.
Tai buvo viena iš mūsų būtinybių, kai ji įsėsdavo į mašiną, ir mes likdavome vienui vieni nežinomu mums adresu, ar gamtos dalimi: apsikabinti mūsų purvo sienas, trūkumus vienas kito sieloje ir netramdomai gerai pasimylėti. Ant siauro, sėdynės audinio gabalo, mūsų jausmai paslaptingai tratindavosi. Prašomas, aš greitai į ją nuleidžiu.

- Matai? Kur mano tabletės?
- Tavo tabletės baigėsi.

Ieva nusišluosto nuostabiai stangrią šlaunį ir paliepia man važiuoti. Neabejoju, kad mūsų praeitis turi įsipareigojimų mūsų ateičiai, - yra sudėta iš klaidų lentynų. Kiekvienas mūsų turime vieną lentyną. Dėl to jaučiu begalinį susijaudinimą. Aš žinau, kad grimztu į savo būsimą kapą - būsimą knygą, nes naudojuosi kiekvienu Ievos pasiūlymu - mintimi, bet laikydamas tai savo rankose, nesugebu atsispirti. Gali būti, kad įsipareigojimų ateityje neišvengsiu. Jie taps surūdijusia skarda. Imčiau spėlioti, kad visi Ievos klientai yra daugiau ar mažiau užsikrėtę lytiškai plintančiomis virusinėmis ligomis.
Ji pajuto mano žvilgsnį, man pasirodė, kad pamatė mintį. Darbar ji buvo išsibarsčiusi mano akyse. Aš atrodžiau kaip šmėkla. Ji užsidengia delnais veidą ir ima į juos raudoti.