Netekus draugo

Aš lyg akis užpyliau mirusiam
Pažerdamas į kapą saują smėlio.
Stebuklo laukiau išsiskirdamas,
Bet jis vis tik neprisikėlė...

Ėjau, ėjau kupinas liūdesio,
Tvardydamas širdyje gėlą.
Mačiau jau sąžinę nubudusią,
Girdėjau aimanuojant sielą

Savo paties... ir lyg nutrūko
Įtemptos mano nervų stygos.
Ir lyg ne jis, o aš pristygau
Gyvenimo, kuris nubluko

Ir nebeteko savo žavesio.
Lyg siela būtų susipynusi
Ir degtų ant ugnies karštos
Tarp metų žagarų naštos...

Virš jo – tik šviežias žemės kauburys
Žaliais vainikais tyliai apsuptas.
O man – tik šaltas, tamsus kambarys,
Gyvenimas, lyg atgal filmas atsuktas...