Įbridau į parudusią balą su kelnėm baltom -
Elegantiškam farsui - „kabinti“ blondinę - koketę,
Kad galėčiau rašyti eiles su tarimo klaidom
Ir vilioti rimuotais garsais nejučiom prisilietus.
Aš paskolinau meilę -atodūsius, parką, save,
Ji su dideliu noru atidavė svetimą laiką,
Kuriame tąsyk derinos rūbo ir plauko spalva:
O vėliau rytas šalo iliuzinę kaitrą prakeikęs.
O man manding rodosi,kad norit amžinai man įrodyti,kad blogai.
lyg neįmatote sarkastiško turinio,o potekstėje didelės erdvės filosofinėms niuansas
jei nenorit matyt ir suvok-nematykit...tiesa, rimas rimas ,o ritmas?:DDDD
balo nerašysiu, nes nenoriu, kad imtumėt aiškintis kas už ką ir pan. kūrinį perskaičiau kokius 5 kartus įvairiu metu ir skirtingomis aplinkybėmis bet kas kartą įspūdis buvo nekoks. blogiausia pirma eilutė, o ir visą kitą tik rimtas ištempia. noriu, kad žinotumėte, jog tikrai yra ir manančių kad šis eilius yra prastokas. kodėl? nes jūs iš anksto nusiteikusi, kad čia labai šaunu. o iš tiesų taip nėra ir negali būti. tiesiog yra skirtingi vertintojai ir turit tą suprasti vieną dieną. kaip blogai besijaustumėt, (to nesiekiu) jums reikia suvokti, kad nepaisant pagyrų, puikaus rimto ir t.t., šis eilius iš tiesų primena "čiastuškę", nors ne mano tai sugalvotas žodis (užmačiau linkėjimus nuo kažko kito).