Laiškas trenkusiam durimis

Nepabėgsi, nes laukas artojas
mūsų kalvą dangum užsodino.
Ornamentų eilėm dėstant kojas
laukimu neragauto laukimo
gal pajausi, kad širdperšos guotai
nusileis ant nuskendusių vyrių.
Durų tų jau nėra. Jeigu tai sužinotum -
sugrąžinki tik man, kas mus skiria.
Sklendžių irgi nebėr. Surūdijo ir žėri
trupiniais neišbraidžiotų valandom gojų.
Neprabusiu dabar - aš alsavimu gėrio
blausų karštį užgimstant dar vakar sapnuoju.
Nieko nieko graudaus... Tik šlamėjimas gydo,
tik ruduo pasivers į katarsį...
Grįžk dabar, jei gali. Nevaidinkim pavydo.
Grįžk dabar. Juk ruduo -
nesibarkim.