Rašyk
Eilės (72034)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Niekada nenorėjau sulaukti senatvės. Žiūrėdavau į senukų susiraukšlėjusius veidus, ligų išvargintus kūnus, krypuojančias eisenas ir jų gailėdavau. Dauguma  gyvendavo vieni, vaikai sukūrę šeimas aplankydavo tik per šventes. Akys paraudusios nuo ašarų liūdnai žvelgdavo į laimingas šeimas, ilgesingai stebėdavo nueinančius įsimylėjėlius.
    Šiąnakt sapnavau, kad numiriau.
Stoviu prie rojaus durų ir karštligiškai beldžiuos. Pamatau Dievą, jis manęs klausia - ką padarei gero šiame gyvenime, kad turėčiau tave įleist?..
Ištikrųjų, ką padariau gero? Padėjau močiutei pereiti gatvę? Daviau prašančiam išmaldos pinigų? Pavalgydinau alkaną vaiką? Tai ar už tokius dalykus mane turėtų įleisti?
    Atsibudau išpilta prakaito.
Ačiū Dievui, kad tai buvo tik sapnas. Einu praustis. Pasižiūriu į veidrodį. Staiga suprantu, kad sapnas greit gali išsipildyti. Vakar sužinojau apie artėjančią gyvenimo pabaigą. Liko tik 10 dienų. Kažkoks košmaras, sapnas, beprotybė, kvailystė, nesąmonė, Sodoma ir Gomora, rugsėjo 11 tragedija, žemės drebėjimas Indijoje... Visada pagalvodavau ką daryčiau, jei staiga sužinočiau, kad liko gyventi metai ar du. Bet ne dešimt dienų? Būčiau pakeliavus po pasaulį: pamačius Paryžiaus Eifelio bokštą, į juodąją jūrą besileidžiančią saulę, žymiąsias Gizos piramides, pasiplaukiojusi  Venecijos kanalais, padėjus kitiems žmonėms, padarius tikrai gerų darbų, gyvenus dėl savęs, leidus laiką taip, kaip tik noriu. Bet ką spėsiu per tiek mažai laiko? Dabar viską atiduočiau, kad tik galėčiau sulaukti senatvės, kad ir viena. Sėdėčiau ant medinio supamo krėslo apsigobusi šilta antklode, žiūrėčiau į židinyje spragsinčią liepsną, prisiminčiau pirmosios meilės akimirką, paskutinį mokyklos skambučio valsą, studijų bendrabučio metalinę lovą, gimusio sūnaus riksmą...
    Tik dabar suprantu kaip nevertinau gyvenimo. Nesupratau pačių paprasčiausių dalykų. Stovėjau lauke ir pirmą kartą gyvenime viskas atrodė be galo gražu: danguje spindinti saulė, pievoje auganti laukinė gėlė, danguje praskrendantys paukščiai ir plaukiantys debesys, parke šlamantys medžiai, gėlėje dūzgianti bitutė, žolėje šliaužianti sraigė, ant kelio nukritęs lapas, net ir voras, kurių taip bijojau, dabar atrodė mielas.
    Nepatikėjimas!!!
Kaip patikėti tuo kas vyksta? Kaip susitaikyti? Norėčiau, jog tai būtų tik slogus sapnas. Gnybiu sau. Skauda. Vadinasi tai tikrovė. Ką daryti? Padaryti tikrai gerą darbą? Gal paaukoti savo organus? Nežinau!!! Atrodo išprotėsiu nuo tos nežinios!!! Negi taip dabar turiu laukti savo galo? Kodėl kai taip arti mirties veidas pradedu suprasti ką turėjau gyvenime vertinti? Kodėl mes visada suprantam tik padarę klaidų? Turbūt, taip turi būti. Iš klaidų mokomės.
    Žiūriu į jūrą. Mirtį priimdavau kaip savaime suprantamą dalyką. Miršta jauni, seni, dukros, sūnūs, tėvai, motinos, tetos, dėdės... nepertraukiama grandinė, kaip atrakcionuose besisukanti karuselė, Sizifo akmens ridenimas, natūrali gamtos atranka ar tiesiog likimas.  Bet suprantu, kad bijau mirties, bijau tos nežinios, kas bus po to? Letos upė? Pragaras?  Rojus? Skaistykla? Tunelis? Tamsa? Trigalvis šuo? O gal nieko? Gal visą tai tik pačių susikurtas mitas, pramanai, išmonė, neteisybė, melagystė, pasaka, kad nebijotume. Bet aš bijau. Negalėčiau to įvardinti žodžiu baimė. Tai siaubas, klaikumas, panika, sąmyšis.. Tas jausmas ėda tave iš vidaus, kaip kirminas, ir nežinai kaip jį sunaikinti. Tai stipriau už tave patį.
2008-10-31 13:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-02 23:55
Silverwoof
Taip tikroviškai atskleidei galimas baimes. Žavu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-01 09:05
Paslaptis Paslaptis
manau šis esė yra geras, tikrai geras...man ypač patiko, kad šiame kūrinyje aprašoma mirties baimė,su kuria kiekvieną dieną pati beprotiškai dažnai susiduriu - aš beveik kiekvieną dieną matau kaip miršta kiti...negalėdama jiems padėti jaučiu, kad ir man nieks negali padėti, o juk yra sakoma, kad mirties laukimas baisiau už pačią mirti...
p.s : tikrai šaunus esė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-31 14:36
grazinele666
super
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą