Žiemos vakaro idilija

Kai trumpo gyvenimo audra
nurims,
ir paliaus ji mane
plakus, -
  tu netikėk, kad pasaulis
  yra jau manęs netekęs.
    Užsidek tu kambaryje žvakę,
      kur kitados, snaigių virpesy,
      pro šarmotą langą
        miesto siluetai
        mums atrodę gražiai neregėtai.
    Dabar aš viena žvelgiu
    pro šarmotą langą
      į tamsėjančias gatves.
        Žiburėliai klaidžioja ir laukia
        rytmečio.
        Ar laukia kas manęs?