Mano gimtasis miestas [Vilnius]

Pilkos ir šlapios miesto gatvės,
Kuriu labiau už visą norėjau netekti
Šlapias asfaltas įgrįsęs iki gyvo kaklo
Pilki pastatai nebedžiugino seniai
Snobų veidai aplink mane...
Jie jau per senai žudo mane...
Ir kas rytą pesimistiškos svajos:
Kaip is čia pabėgti,
Kaip sukurti pilkumoje naują pasaulį
Kaip jį apšviesti
Su savo namais, su savo gatvėm
Spalvom ir oru...
Džiaugsmais ir noru...

Tos vaikiškos svajones
Leidžiancios elgtis kaip nori:
Atsistoti, pašokti, surėkti!
Tiesiog vieną dieną atsistot ir pabėgti.
Toliau nuo vietos, kuri labiau uz viską
Verčia mano mintis mane draskyti
Ir taip garsiai rėkti
Toliau nuo vaizdų, kurie verčia
Mintis neršti, kaltint save ir uz praeities uzbegti...