Vėlinės: Rinksimės vėl ir vėl ir vėl...

Ateina vėlinės. Rinksimės vėl ten pat, kur kas met. Jei gyvas, tu žygiuosi į mirties šventovę, mestelėsi gėlių, padegsi žvakutę ir bėgsi lauk. Jei miręs, įkalintas stūksosi mirties nasruose ir kirminai skanaudami grauš tavo griaučius. O tavęs ten jau nebebus, ten stūksos vien tavo mėsos ir kaulų apvalkalas (na bent kaulų).

Taip, rinksimės vėl ir Vėl ir vėl... o kodėl?

Kai buvau maža lankydavau kapus su visa savo šeima. Anuomet, nešdavau kibiruose gėles. Rankomis atsargiai atrinkdavu nereikalingus augalus ir raudavau juos su visomis šaknimis. Degindavau žvakes ir jos žybėdavo mėnesienoje, kartu su milijonais kitų šį tamsų vakarą. Grožis turi triumfuoti net ir čia, kapinėse, mirties triumfo aikštėje. Tačiau dabar aš žinau, ką daugelis seniai žinojo. Žinau, kad mirtis palieka, tik griaučius giliai po žeme. To, kas buvo svarbiausia nebėra ten. Visa, kas svarbiausia lieka tik gyvųjų širdyse ir prisiminimuose. Nepaisant ši to, vėl rinksimės kapinėse, vėl popinsime kapoduobes.

Taip, rinksimės vėl ir Vėl ir vėl... o kodėl?

Ir tada supranti, kad tai beprasmiška. Kodėl tu ten eini? Dėl mirusiojo? Dėl savęs? O gal tiesiog iš įpročio?

Mirusiajam? Jo jau nebėra tame žemės plote. Žmogaus kurį mylėjote ar gerbėte, su kuriuo juokėtės ar verkėtė... Jo nebėra ten. Guli žmogiškasis maišas po žeme, kuris nieko nesiskirs nuo kitų po kelioliokos metų. Ir ten nei šilumos, nei šalčio nebėra. Viskas atimta, prarasta. Ir nereikia apsimesti, kad kas nors liko. Apsimesti, kad mirusijam vis dar rūpi ar tu stovi prie jo ar nebestovi. Tuštuma tik atsilieps į tavo raudą.

Dėl savęs? Taip. Tai vienintelis teisingas atsakymas. Tu eini, nes nori pajausti vėl giją su atimuoju. Užuosti tą gyvybės pulsą, kuris buvo nutrauktas per anksti. Mirtis visuomet ateina nelaiku, peranksti. Ir kai ten esi prisiminimai užlieja tave. Tu nuravi žolės, padedi gėles, uždegi žvakutes. Darai tarsi mirusiajam, tačiau ištiesų vardan savęs. Plėši savo skausmą ar iš naujo atveri užakėjusias žaizdas. Tu tarsi piligrimas aplankai paskutinę kelionės stotelę. Ten kur visa žmogiškoji kelionė užsibaigė...

Tačiau, kodėl lankai tu tik paskutinę stotelę? Kodėl, tam kad prisimintum turi eiti būtent ten? Argi atsiminimai nėra gyvi tavyje? Na bet čia tik klausimas pamąstymui

Ir galiausiai kapus gali lankyti iš įpročio. Tu eini nieko negalvodamas. Eini, nes taip reikia. Eini, nes visuomenė taip reikalauja. Tuomet, tai tik atgyvenęs ritualas. Užmušta tradicija. Bereikšmis gestas. Apgavystė. Akių dūmimas. Eini tarsi avis, nes visi taip daro. Eini, nes taip buvai išmokintas. Elgiesi tarsi Pavlovo šuo, kuris seilėjasi vos išgirdęs žingsnius. Suvaidini meilę. Suvaidini rūpestį. Nes manai, kad tai vienintelis būdas parodyti (o gal apsimesti) kad mylėjai, kad rūpėjo. Negi leisi mirusiojo kapui apšiurti, atrodyti prasčiau, nei amžino kaimyno sklypeliui...

Taip, rinksimės vėl ir Vėl ir vėl... Tačiau paklauskite savęs, o kodėl? Kam?