Senam dvare išpuoselėtas jaunas grožis
Įgudusiai vėduokle prisidengia lūpas
Kelius atokaitoje skėčio puošia rožės
Ir nuoširdaus gerbėjo meilės atvirukas
O buvo vasara, kai skambant serenadai
Tvankios nakties fone parimus abejinga
Dama žavėjosi aistringais muzikantais
Su vos pastebima užuomina - patinka
Dabar, kai po langais žiogai vien drumsčia tylą
Vėl patekėjus mėnesienai ji nerimsta
Apsikabinusi pagalvę lūkuriuos nebyliai
To pliūpsnio, su kuriuo akimirka atgimsta
Toli, poete, buvai nuklydęs,
svajose, lūkesčiuose, romano puslapiuose.
Būdingas pakylėtas jausmas,
plasnot aukščiau teškančių balų.
Dedukcinei nuojautai lavėjant,
daug nesvarstydama pridurčiau,
kad lyrinis herojus lūkuriuoja gesto iš damos pusės...
po to ar skrydis, ar nuopolis jo laukia -
nė kiek jau nesvarbu.
Puikus eilius.:)
perskaičiau abi dalis :) ir ką gi galiu pasakyt..manieringas, gracingas kalbėjimas. gražu, kai taip gali kalbėti vaikinas. apie merginą. netgi galima patikėt, kad riterių ir damų laikai dar kažkur egzistuoja :)) ak... žavumai!
Labiausiai patiko iš visų, šiandieninių, net sugrįžau to pasakyti. Skaitėsi ir kartu plaukė vaizdai, kaip kine iki "to pliūpsnio", kuris staiga, lyg iškrisdamas iš konteksto, ėmė ir sugrąžino į realybę, o to kažkaip nesitikėjau ir nenorėjau...