Ir aš skridau.

Stovėjau tviratai įsispyręs savo kojomis į žemę ir žvalgiau į praskrendančius paukščius. Naivu. Bet jų grožis mane nuo mažens žavėdavo. Aš žvelgiau, kaip jie grakščiai skrodžia dangų. Kaip jų sparnai ritimingai kilnojasi, o saulės spinduliai apgaubia juos neliečiamumo aureole. Žvelgiau kaip jie nutolsta ir vėl priskrenda arčiau. Jie vilioja, gundo. Kviečia mane lėkti kartu. Tačiau jie ilgai nelaukia, ir aš vėl lieku vienišas.
Stovėjau ir žvelgiau į praskrendančius paukščius. Kol saulės šviesa man nugairino odą. Ir skausmas persmelkė kiekvieną mano ląstelę. Tačiau aš negalėjau sustoti. Aš tiesiog turėjau žiūrėti į išskrendančius, praskrendančius, atskrendančius paukščius. Jie buvo įrodymas, kad pasaulis yra ir bus geras. Įrodymas, kad laisvė egzistuoja.
Aš turėjau juos stebėti, nes aš buvau tik padaras ropojantis žeme. Naktis pakeitė dieną ir dieną pakeitė naktį ir aš vis žiūrėjau į praskrendančius paukščius. Tačiau jau nebemąsčiau apie pasaulį ar jo problemas. Tiesiog žinojau, kad mano lemtis buvo sėdėti ant akmens ir žvelgti į praskrendančius paukščius, Ir aš sėdėjau. Diena iš dienos žvelgiau.
Tačiau vieną dieną nebeištvėriau. Jų grožis mane kvietė. Ir aš turėjau bėgti paskui juos, nepaleisti jų iš akių. Ir aš bėgau, bėgau... Tačiau jų pasivyti nepavyko. Aš buvau toks silpnas, bejėgis. Tuomet pamačiau aukštą medį miško pakraštį. Ir dar neprabėgus nei keliems atodusiams aš jau stovėjau jo apačioje. Rankos jau siekė pirmųjų šakų. Ir aš lipau. Vis aukšty, vis aukštyn. Žemė tarsi išnyko man po kojų ir dangus atsivėrė vis aiškiau. Ir aš nesustodamas lipau. Pasiekus paskutines šakas aš jau buvau laisvas nuo žemės. Vėjas perbraukė per odą. Aš žinojau, ką reaiškia būti viršum visko kas praeina. Ir tuomet šakos prieglobstį aš paleidau. Ir aš skridau. 
Ir aš tada žinojau, kad visada turėsi rinktis arba bandyti priartėti prie paukščių, prie to kas tu nesi, ir sunaikinti save arba kurti savo likimą pagal tai kas tu esi. Netinkamos svajonės ir iliuzijos gali sunaikinti tave.