čia mus mato tik debesys
basomis įsibridę į plaukus
pasiduodant pečiams
arkoms išaugant į skliautą
supantis gijoms
~
atsiremk savo nugara
tapyta spygliais ir žvaigždynais
į kvepiantį patalą
medunešio vaisiais ir vynu
užaugintu mums tylint
~
mes išaušim kai rytas
atplėš nuo tamsų juodžiausius
sparnus ir
pasiliksim numirę