Namai VI. Preliudas D - moll

Salė buvo paskendusi  migloje. Nuo didelių lempų ant lubų krito tiršti šešėliai. Netvarka čia buvo ganėtinai didelė, jai čia buvo labai daug erdvės plėstis. Pradėjau kelionę. Dideli blizgūs daiktai, pažirę po kojomis, raibuliavo ir tviskėjo. Dėl to kartais išvis būdavo sunku ką nors įžiūrėti - prieš akis atsiverdavo erdvi barokinė tamsa, o švytėjimas susitelkdavo regos dugne, ir buvo tiktai juntamas. Vėliau pajutau po kojomis traškesį, ir nuleidus akis pamačiau, jog vaikštau ant juodų karnavalinių kaukių. Tuomet prasidėjo tikrasis apleistumas - sutrūniję šventųjų paveikslai, drėgnos kreidos, sulaužyti, kadaise rakinami stalčiai, plėnimis apsinešusių kaldrų gumulai, keletas negyvų paukščių ir gyvatė. Staiga, mano nelaimei, pamačiau salą: ratą švaros, trapumo ir detalių. Viduryje stovėjo taurė ir atidarytas vyno butelys. Nežinojau, ką daryti: pagal viską, turėjau sutvarkyti, kad viso to nebeliktų, tai yra, išmėtyti daiktus, tačiau bijojau, kad neatsitiktų taip, kaip tėčiui (neatsivertų neužilgo vėl toje pačioje vietoje): bijau tokios atviros mistikos ir veikiančių tvarkos demonų. Tad nusprendžiau nieko nedaryti, juk vis tiek mes čia ne su salom kovoti išsiruošėm, o motinos ieškoti, svarbiausia - neužsižiūrėti į tą pasikeitimą, į žaizdą, atsivėrusią apleistumo odoj.
  Ėjau per  kerintį šiukšlyną, kai pamačiau tai, ką buvau pamiršusi čia egzistuojant: griuvenose stovintį fortepijoną. O tiksliau, fortepijono griuvėsius. Jie glūdėjo kambario migloje kaip koks antikvaro skeletas, lyg į tamsią kambario materiją įaugęs blausus kūnas. Keista, bet po fortepijonu pro daiktus skverbėsi keisti augalai, primeną dilgėles. Priėjus arčiau pamačiau dulkių ir pelėsių sluoksniu padengtą klaviatūrą. Maniau, kad tokia griuvena negalėtų leisti garsų, tad prisėdau prie instrumento tik šiaip sau, patyrinėti paviršių. Čia sklandė labai keista atmosfera. Atrodė, kad yra labai apniukę, veidas, atsispindėjęs nuo fortepijono plokštumos, buvo tamsus ir sunkiai atpažįstamas. Vis dėl to fortepijonas atrodė ypatingai. Niūki erdvė virš jo mechanizmo gėrėsi į ją apsupusias plokštumas.
  Priliečiau pirštais klavišus, ir pajaučiau, kaip virpuliai per pirštus patenka į viršutinį stuburo slankstelį. O gal skambės? - pagalvojau ir pati išsigandau šios minties. Spausti klavišus bijojau, bet tai atsitiko nejučia. Spustelėjau keletą klavišų, ir iš fortepijono vidaus išsiveržė baugiai skardžios, žemos natos. Jos sklido per salę tarsi praskirdamos erdvę, stipriai goždamos daiktus. Jos gaudė ir gaubė klausos organus, vėrė duobes iš vidaus, temdė dideles ir blausias kambario formas. Salė staiga virto tamsaus meteoro vidum, išpleišėjusia dėme, nusiaubta žaidimų ir nuobodulio. Tuomet paspaudžiau kitą klavišą, tai buvo aukšta nata, išvingiavusi per užsitęsusią blausą. Viduj ji išplito ir virto vėsia materija, dabar jau pranašaujančią garsų griūtį. Net nepajutau, kaip visi mano pirštai atsidūrė ant klavišų, kaip pradėjo smigti į jų paviršių pelėsius. Pradėjau valdyti šitą kosminę dėžę, salė sprogo nuo disonansų ir pustonių, skeldėjo nuo ardančio garsų spengsmo.
  Staiga į kambarį įsiveržė tėvas su broliu. Jie atrodė kiek išsigandę, apsiblausę, nelabai suprantantys, kas vyksta. Pradėjo kaip paklaikę bėgti per kambarį, o aš norėjau nustoti groti, bet niekaip negalėjau, rankos pačios judėjo. Galiausiai jie atsidūrė prie fortepijono. Brolis palenkė galvą pasižiūrėti į jo vidų, ir po kiek laiko, ją pakėlęs, tarė: „Šalta ten. Labai šalta“. O aš ir pati nežinau kodėl, bet iš mano burnos pradėjo veržtis įvairūs garsai, visai nederantys prie fortepijono „melodijos“. Aš dainavau: „Šaaaaalta, šaaaltaaaaaaa“ ir staiga pradėjau justi, kaip mane užplūsta geliantis šaltis. Plisti jis pradėjo nuo dešiniojo peties. Tuomet užtvindė krūtinę ir rankas, paskui nusileido į kojas ir galiausiai įšalo galva. Nesupratau, kas su manimi darosi, maniau, kad gal mirsiu, bet negalėjau nieko padaryti, netgi nustoti groti, rankas įskaudo nuo šalčio ir galiausiai nuo grojimo, nes įšalusios jos buvo nelanksčios, o tai muzikai išgauti reikėjo daryti įvairius sudėtingus judesius. Tik po ilgo laiko sugebėjau sušukti: „gelbėkit, mirštu! „, bet kai pasukau galvą, pamačiau tokį reginį: brolis sėdi atsirėmęs į fortepijono koją ir lėtai judina galvą: prilenkia tai prie vieno peties, tai prie kito. Visai ne pagal muziką. O tėvas šoka vidury kambario, šaukdamas: „Aaaaaaltaaa, aaalta, aaalta! „, kuo įvairiausiai vingiuodamas a raidę. Darė jis įvairiausius, nesuvokiamus judesius: judino rankas, kojas, tūpčiojo. Šiurpus mano pagalbos šauksmas, fortepijono garsų griūtys ir tėvo „aaAaAalta“ susiliejo į vieną nesuvokiamą garsų faršą. Šaltis spaudė iš vidaus ir pradėjau regėti priešais save sklendžiančius juodulius, kol jie išsiplėtė per visą regą ir nieko nebemačiau. Nebežinau, ar vis dar grojau. Smilkiniuose jaučiau silpstantį pulsą. Galiausiai nieko neliko.