Hm. Rimavimas sklandus ir klasikinė forma, tvarkingai parašytas eilėraštis. Bet emocinis fonas yra nesuderintas. Pirmas posmas žada dideles fatalistines dramas ir emocijas. O kiti du atrodo šiek tiek lengvabūdžiai, šiek tiek abstraktūs, kad nebeaišku, kas sukėlė to pirmo posmo dramą. Numirė kūdikis? Išdavė mylimasis? Trečios stadijos vėžys?
Šitos paskutinės eilutės:
"Tiesa tokia aštri, taip žeidžia,
Gal nežinia tokia žiauri nebus..."
tiesiog neturi pakankamai emocinio krūvio, kurio tikiesi nuo pradžių, ir truputį nuvilia.
Nežinia tikrai ne tokia žiauri. Tu mano mėgstamiausia "rašyke", bet trečio stulpelio trečioje eilutėje trūksta kažkokio žodžio... Nežinau kokio, bet trūksta. O visa kita - grynas Afganas - mes iki šiol vaikštom su akiniais nuo saulės.
Nors gal reikėtų juos nusiimt. Tiesa čia... Šalia... O per akinius jos nematyt.
Blin kietai - iki kaulų smegenų ( ne tik iki kaukolės) Ačiū dar kartą. Ir sėkmės :)