Namai V. ***

Slinkau kambariu ir mane ištiko netikėtas reginys -  viduryje pamačiau dar vieną tvarkos salą. Tenai buvo gražiai sudėliotos įvairios statulėlės, plastikiniai indeliai ir šaukštai. „Negi vėl tėvo darbas? „ - pamaniau ir pamačiau, kaip jis išnyra iš po didelių ir šiugždančių velveto užuolaidų.
- Tėti, ką tu čia darei? Ar ir vėl tvarką?
- Ne, ne, aš mamos ieškau, kažkur prapuolė. Namuose daug tvarkos plyšių, bet tai jau ne aš, tai tu?
Dabar pažiūrėjau jam į akis, ir jis suprato, kad ne.
- Atrodo, tai rimta. Tampa sunku vaikščioti po kambarius, ypač po pagrindinę salę. Išvis nebesuprantu, kas ten vyksta. Štai ėjau per ją ir netoli fortepijono pamačiau sutvarkytą vietą - muzikinės plokštelės, kasetės, keletas knygų ir antikvariniai daiktai buvo sudėlioti simetriškais ratais. Nelaukdamas sunaikinau struktūrą, viską sugrioviau, įliejau į plytintį netvarkos peizažą. Ir štai einu po keleto minučių ten pat - žiūriu - vėl tokia pati tvarka. Net pabūgau truputį. Ir dar motina dingo. Per ilgai slapstosi, nors jai ir labai tai tinka. Manau, jog atėjo laikas jos ieškoti.
  Man net šiurpas perbėgo per nugarą - ieškoti, vėl? Tokiu metu? O svarbiausia - ieškoti motinos. Ne kokio daikto, kaip visada, o gyveno asmens. Namuose. Bet vis dėl to pamaniau, kad gal tai būtų geriausia. Mums visiems galiausiai reikia susėsti kartu, ir išsiaiškini, kas namie vyksta, kas visiems atsitiko, o ne po vieną tirti dalykus, kurie pamažėle virsta pavojingais. Atrodė, kad nesimatėme su šeima daugybę metų. Gal taip ir buvo (kiek laiko miegota?)?
  Nuėjome su tėčiu į kitus kambarius pasikviesti sesės ir brolio. Brolis sėdėjo prie kedės netoli lango, atrodė labai susirūpinęs, suirzęs. Pamatęs mus, tarė:
- Mačiau šiandien jau dvi tvarkos salas - vieną virtuvėje, o kitą - miego kambaryje.
- Mes irgi matėme, bet nesijaudink, dabar svarbiausia - surasti mamą. Juk nematei jos, tiesa? - kalbėjo tėvas.
- Tikrai, seniai išnykus.
  Sesę radome virtuvėje, ji sėdėjo ant stalo, įsivyniojus į masyvų folijos gabalą. Folija švytėjo nuo ugnių, liepsnojančių nuo viryklės. Jos veidas buvo apsuptas ryškių atspindžių.
- Kodėl viryklė įjungta? - paklausiau.
- Verdu uogienę. - atsakė ramiu balsu.
Bet ant viryklės nebuvo nei puodų, nei koko dubens, vien tik melsvos liepsnos. Supratome, jog sesė mažiausiai paveikta naujosios namų atmosferos. Jai viskas buvo gerai.
- Eime ieškoti mamos. - tarė brolis.
- Negaliu, uogienę verdu.
- Tai vėliau pabaigsi, eime. Nejau nepasigedai motinos? - kalbėjo tėvas.
  Sesės akys keistai žybtelėjo, ir ji tarė:
- Ne, šį kartą neisiu, aš labai pavargau, labai labai, aš labai pavargau, neisiu, pavargau. - ji murmėjo, garsiai šiugždant folijai ir šnypščiant ugniai.
Mes trise susižvalgėme, ir nusprendėme eiti be jos. Nebeturime laiko, ir taip ilgai delsėme. Išėję iš virtuvės sustojome ratu, idant nutartume, kuriom kryptim eisime.
- Visų pirma, tai kažkas turi eiti į didžiąją salę. - tarė tėvas.
Visi keistai susižvalgė ir nuleido akis. Paskui tėtis su broliu pradėjo žvilgčioti į mane, ir supratau, kad teks eiti man.
- Gerai, aš eisiu - tariau, ir paširdžiais nusileido šaltos bangos.
Broliui tuo tarpu buvo paskirta ieškoti svečių kambaryje, o tėvui - miegamajame. Tėvas surengė trumputį ritualą: padegė mažą krūvelę popierėlių ir gestikuliuodamas kažką sumurmėjo. Tuomet tarė: „Eikime“, ir kiekvienas pasuko į savąsias puses.