„Gelbėtoja“

Klajoklis tarp šešėlių,
juokdarys tarp draugų,
vakare tampa pajūrio vėju,
o naktį skausmo vergu.

Tramdo geismą savyje,
kovą su pykčiu bando baigti,
svajoja apie meilę pavasario lietuje,
o siela ragina jį veikti.

Ne nepajudėjus mato jisai,
Kaip palangėje sėdi angelas mažas,
Su fleita jis groja tenai,
O protas šaukia: - tai ne miražas!

Muzika užbūrė galutinai,
Kūnas ištirpo nuo laimės,
Tai mano gelbėtoja, tikrai!
Ir siela tapo laisva nuo baimės.