„Nevaldoma ranka“

Apsikabinę, jie eina šaligatviu vidury nakties. Meilės giesmė gyvuoja jų širdyse, šaltis visai ne priešas, jis tik eilinė atgaiva. Žvaigždės danguje malonina žvilgsnį, skatina plačiai nusišypsoti ir grožėtis. Baltas mėnulis, Dieve, koks jis turtingas, bauginantis, bet pilnas pasitikėjimo. Žavu. Mano mintyse nepūčia jokie vėjai, skrajoja tiktai vienas noras, Kuo greičiau suteikt tau dievišką malonumą. O tu, tarsi skaitai mano mintis ir sustoję, švelniai bučiuoji, glostai įkaitusi kūną. Kažkur toli girdisi kaip čiulba paukščiai, kokie malonus skambesiai ausims. Kvepia tikrų pavasariu!

Pagaliau esam namuose, jokio aplinkinių dėmesio, ramu, aistra pradeda kutenti širdį. Uždarau kambario duris, kad niekas netrūgdytų, o tu jau sėdi ant lovos, savo akimis varai mane iš proto. Juose matau ugnį, negęstančią, amžina, kuri kas sekundę labiau gaubia tavo kūną ir verčia mane prakaituot. Išjungiu šviesą, atsisėdu šalia, pradedam bučiuotis. Iš pradžiu nosimis, poto jau švelniai lūpomis, galiausiai jos susilieja, tampa vienuma. Rankos švelniai pradeda savo darbą, glosto rankas, pilvuką, krūtis. Kūnai prisiglaudžia, alsuoja, dega iš aistros. Atsiskiriame nuo realybės, egzistuojame svaigulio pasaulyje. Jaudinančiai ir ramiai mano ranka slenksta žemyn, žemyn kol neatsiduria tarp tavo kojų. Tyliai atsidusai. Neįstengiau daugiau savo rankos valdyt, ji pradėjo pamažu veikti, jaudinti, kaitinti tave. Vertė tavo kūną dejuoti. Laikas sustoja. Girdžiu tavo sunkius atodusius, kaip sunkiai tu kvėpuoji, aimanuoji. Man tai žiauriai patinka, tad nesustoju. Dar greičiau stengiuos tenkinti tave, man pavyksta. Užsimerkusi negali atgaut kvapo, bandai pasakyt užteks, bet malonumas per didelis, kad ištartum kokį nors žodį. Nusprendžiau sustot tik vėliau, pertraukt viską, pagulėt ir pailsėt. Tu neprieštaravai. Galvoje pradėjo vyrauti tikroji sumaištis, bet nieko, pernelyg pavargęs buvau jos atsikratyt. Pradedu glostyt tave, apkabinu. Supratau jau, kad užteks šiam kartui žaidimų, pavargom mes abu labai. Tad tik švelniai bučiuoju ir kartu užmiegam. Tokia graži žvaigždėta pavasario naktis lauke, o du siluetai miega apsikabine drauge. Meilė gyvuoja širdyse, o graži ateitis, saugiai kuriasi mintyse.