Blyksniai

Nevirto kiaušinio trynys po sublizgusią šaką,
Žolė rudo virbo stryku matarojas ir šneka.

Namai ašaroto akmens gaubias pilka kietybe,
Tik stogo šiaudinio dar blizga nugelsvinta žlibė.

Susmigo dangus apsipylęs į pelkių miražą
Ir plėšos į vidų per sieną skylėto garažo.

Užvilko juodžiausią neplautą paklodę ant veido,
Pakalnėn nubėga virbėtosios rudenio raidės.

Kapoja užgesęs ir pliekiantis lauką vampyras,
O drobės neplautos į šiaurę vis irias ir irias.

Suskilo pilkumas ir blyksnį įskėlė kaip kūju
Ir vėl po garažą geltoni zuikučiai lekioja.

Vėl velkamas vėju pasaulis sukranksi kaip varna,
Kai žaibu sublyksi suplėšyto debesio skvernas.

Permirkusių lietsargių trobos išgairintos slenka
Ir dangų sukausto praskydęs vaivorykštės lankas.