Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Toliau gyvenimas tekėjo įprasta vaga,  veidai buvo vis labiau apniukę, vis labiau į tą pusę. Vieną rudens dieną, kai vėsa buvo užtvindžius palubius, kai ji plūdo į apmusijusias  lempas, tėvas pasikvietė mane ir nuvedė į vonios kambarį. Ten niekas nebuvo pasikeitę, ta pati didelė, šalta erdvė, tas pats kvapas, tos pačios daiktų krūvos, glitumas. Tėvas vedė mane gilyn, praėjome išvartytas supelijusias vonias, spinteles, raizgynes ir patekome į patį kambario galą. Tai, ką pamačiau, mane sukrėtė - tenai stovėjo švari vonia, šalia jos - nesulaužyta kėdė, spintelė, o ant jos tvarkingai išdėlioti daiktai. Grindys toje vietoje buvo švarios, pelėsiai nugramdyti, surinktos šiukšlės, kvepėjo muilu. Žodžiu, tenai visur buvo tvarka.
- Kas tai padarė? - sušukau kone drebančiu balsu.
- Tai tu padarei? - paklausė tėvas.
- Žinoma, ne! Ne!
- Prisipažink! Juk tu ir stiklą nuvalei! Mes jau senokai tave stebime. Niekas kitas negalėjo to padaryti! - tėvas šaukė, sugriebęs už rankos.
Pradėjau verkti, įtikinėdama:
- Tai neįmanoma! Su stiklu ten netyčia buvo, šokdama atsitrenkiau ir sukilo trauka, bet tik ne tam, ne! Taip niekada negalėčiau. Man net skauda žiūrint į tai, man šlykštu, tėti!
- Bet juk būtent tu čia ieškojai servizo, be to, tuomet keistai elgeisi, neparsivedei demonų, gal išvis nė nebuvai su jais užmezgusi kontakto. Mes taip stengėmės, net apeigas surengėm, o dabar šitai...
To jau buvo per daug. Tyškant ašaroms, verksmui veržiantis garsais, raudoniu, pradėjau ardyti tvarką, daužyti porcelianines kriaukles, mėtyti daiktus, nuverčiau spintelę, primėčiau šiukšlių ant grindinio. Tėvas stovėjo ramus ir žiūrėjo. Paskui tarė:
- Tą ir norėjau, kad padarytum. Tikiuos, daugiau nekils noras viską keisti.
Aš buvau be galo įskaudinta tuo, kad jis manim nepatikėjo, sviedžiau į grindis apvalų stiklinį indą, kuris dužo į tūkstančius smulkių dalių, ir nė nepastebėjusi, kad keletas jų įsmigo į tėvo koją, pradėjau bėgti link išėjimo. Ašaros susiliejo su sunkiais drėgmės lašais, krentančiais nuo lubų, vėsa ir skausmas tirpdė iš vidaus, buvo sunku, tačiau žinojau, kad ši būsena prileis mane prie šaltinių.
  Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Žiūrėjau, kaip skardom apdengta mūsų lempa siūbuoja nuo skersvėjo, ir kaip blyškioj šviesoj ji tampa vis ryškesnė, atspindėdama sunkų geltonį, sklindantį pro langus. Gilėjantis liūdesys išjudino vidines slinktis, glebų sluoksnį tarp manęs ir tų vietų, kur nugarma grožis, perėjęs per sąmonės plokštumas. Ir geltona, nebesuvaldoma, nepaskirstoma regos sistemų, plūsta kaip vanduo, puola didelėmis srovėmis, dideliais šviesos pluoštais, kartais užstringa gabalais ir nejuda, tuomet jauti skausmą ir blausius reginius, statišką spalvą, paskui vėl srūvos, vėl nesuvaldoma skaidri materija pro regą, o paskui jau ir per klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Didelė, bauginanti spalva, krečianti, prievartaujanti, plečianti, gesinanti, besiglemžianti. Šiugždanti dar, kai vienas pluoštas trinas į kitą, kai gręžiasi ten, kur jau neberegima. Bet keisčiausia, kai dingsta spalva, bet neišnyksta geltona. Tuomet nebesuvoki, kas su tavimi dedasi, kai neapibrėžiamai slenka ir tvinkčioja tamsa, apsėsta spalvos nuovargio. Kai ji veržiasi aklais tuneliais ir pažeidžia audinius. Ir kai spalvos aklumas jau apgobia iš vidaus. Kai jau skauda  ir pradžios nematai, neatsimeni, nuo ko prasidėjo plėtra. Baugus išsikristalizavęs grožis plyti apsupęs ir spengia.

  Staiga pajutau, kad kažkas mane purto už rankos ir prieš akis išniro sesės veidas. Jis artėjo per geltoną miglą ir tik paskui pamačiau, kad ji judino lūpas, kažką sakydama, bet negirdėjau, ką. Ji buvo labai susijaudinus, bet aš negalėjau nieko su savimi padaryti, negalėjau nė pajudėti, net nežinau, ar žvelgiau. Bet staiga pajutau, kad geltona nuo manęs tolsta, nes sesė mane tempia į kitą kambarį. Nė nepastebėjau, kaip atsidūriau vonios kambaryje. Viską suvokti dar buvo nelengva, vaizdai slinko labai lėtai. Staiga pamačiau priešais mane sėdintį tėvą. Jis sėdėjo nejudėdamas ir apdūmavusiomis akimis žvelgė į didelę raudoną kraujo balą, esančią šalia jo. Pastebėjau, kad kraujas teka iš jo kojos, iš vietos, kur buvo įstrigusi sudaužyto stiklinio gaubto šukė. Būtent tada pradėjau viską suvokti, arba man bent jau taip atrodė. Pasilenkusi išplėšiau svetimkūnį iš žaizdos ir padėjau į kraujo balą. Tėvas nesureagavo. Tik dabar supratau, kokią klaidą padariau - negalima buvo dėti ant raudonos, dabar jam viskas persikeis, išsilauš šviesoj į kitą pusę. Nauja forma viduj įsirežia į jautriausią nervą ir prieš tai tekėjusi rami šviesa pradeda skausmingai griūti gabalais. Juk atsimenu, kas būdavo, kai pro geltoną skleidžiantį langą praskrisdavo vabzdys. Bet ir patraukti jau buvo per vėlu, nes procesas jau prasidėjo - pakelti stiklą būtų lyg išrauti iš žmogaus kūno skaudantį organą. Čia tau ne vabzdys, kurį sąmonė taip ir pristato, kad ir toje būsenoje, kaip vabzdį, nepaisant to, kad tai būna visiškai abstraktu. Bet ir abstrakcija turi savybes. Šukė - abstrakcija jokiu būdu nėra vabzdys - abstrakcija.
  Nežinojau, ką iš viso daryti. Gal reikėtų uždengti žaizdą? Nes kitu atveju tėtis gali numirti, tai yra, likti amžinai toks, koks dabar sėdi. Paėmiau rankšluostį ir apvyniojau žaizdą. Paskui mane apėmė baugi mintis: o jeigu jis nėra raudonoj? Kaip būtų galėję ir man, ir jam vienu metu vykti tas pats procesas? Juk virtuvėje tai buvo šviesu, o čia... O jeigu tėvui visai ne tai suveikė? O jei jis įkrito į kraujo savybes, arba, kas galėtų būti blogiausia, į pačio kraujo esmę? Tai būtų blogiau už visų langų nuvalymą namuose, už namų sutvarkymą. Išorinis apleistumas visada kontrastuoja su kraujo švara, kraujas praskiria kūną ir viskas tampa per daug regima.
  Turėjome susigrąžinti tėvą. Pradėjau atsargiai tempti jį iš vonios kambario (sesė buvo kažkur išnykus). Tėtis į nieką nereagavo, matyt, taip pat, kaip ir aš prieš tai. Pagaliau ištempiau jį į kitą šviesą. Ilgai dar žiūrėjo pastėrusiu žvilgsniu, bet galiausiai išsisklaidė dūmai nuo jo akių, ir jis pažvelgė į mane. „Kur buvai? „- paklausiau, bet jis nieko neatsakė, jo akys buvo giliai mėlynos ir aš bijojau, kad jos man sukeltų to, ką buvo sukėlus geltona. Tad stengiaus per daug į jas nežiūrėti, nes tikrai, ypač dabar pajaučiau, kad esu silpna atsilaikyti, kad dar neužako tie vidiniai sluoksniai, sugėrę šviesą. Staiga išgirdau tėvo balsą: „Taip, tai aš sutvarkiau vonios kambarį“. Ir didelės mėlynos skaidrumos suparalyžavo, pajutau, kaip įsiveržusios jos slenka į vidaus salas ir kaip nieko aplinkui nelieka, išskyrus tą ryškiai mėlyną tėkmę.
2008-10-19 12:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-23 12:59
EyesTrueDe_Lies
Tikrai grakštus tavo rašymas.

bet visko neperskaičiau, tik kelis sakinius.
nes pritrūkau aštrumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą