Nėra manęs, nėra...

Kūrinį skiriu tiems, kurie tiki meile. Ypač savo mylimajai V.B.



Vitalijus, žengdamas į kambarį suprato, jog kažkas negerai. Bendradarbiai žvelgė į jį tarsi į nusikaltėlį. Dvi slaugės, kurios visada bent nusišypsodavo, dabar žiūrėjo su priekaištu. Tarsi motinos, svarstančios ar barti prasikaltusį sūnų. Ovidijus, kurį visi vadindavo paprasčiausiai Didžiuoju O, nutaisė rūgščią miną. Vitalijus, tarsi nė nepastebėdamas niūrių nuotaikų linksmai pasisveikino:
- Labas rytas! Negi jums šiandien pasakė, kad Kalėdų senio nėra?
- Klausyk, žmogau, - prabilo Didysis O, - galėjai bent artimiausiems bendradarbiams nemeluoti.
- Ir ką aš primelavau? – pasidomėjo paniuręs Vitalijus, besivilkdamas slaugytojo chalatą.
- Kodėl tu mums nepasakei kas esi iš tiesų? – griežtai paklausė Ovidijus.
- Na, taip aš marsietis... – bandė išsisukti Vitalijus.
- Neišsidirbinėk, žmogau, - nutraukė Didysis O, - kodėl tu nepasakei, kad esi kardiochirurgas?
Slaugės ir Ovidijus atidžiai žiūrėjo į savo bendradarbį. Pirmą kartą Vitalijus atrodė netekęs viso savo gyvybingumo. Pečiai nusviro, veidas paniuro. Atrodė, kad žmogus paseno bent dešimtmečiu. Pagaliau Vitalijus prabilo dusliu balsu:
- Galbūt todėl, kad aš nesu kardiochirurgas?
- Bet... – norėjo užprotestuoti Ovidijus.
- Aš, kaip ir tu, esu slaugytojas. – balsas skambėjo griežtai, beveik piktai.
- Tavo byloje parašyta visai kas kita... – pratarė Didysis O.
- Šit kaip. – burbtelėjo Vitalijus. – Ir ką įdomaus tu sužinojai dar?
- Gal gali paprasčiausiai pasakyti tu kardiochirurgas ar ne?
Vyriškiai atrodė kaip peštukai, kurie greitai kibs vienas kitam į atlapus. Vidutinio ūgio ir gana smulkaus sudėjimo Vitalijus stovėjo įsitempęs. Aukštas ir stambus Didysis O, taip jį praminė ne be reikalo, stovėjo visiškai atsipalaidavęs. Kelias sekundes užsitęsusią tylą nutraukė pro duris įėjusi medicinos sesuo:
- Labas rytas, į jūsų sparną greitai atkeliaus vienas pacientas. Štai jo duomenys.
Atidavusi segtuvėlį su popieriais ji apsisuko išėjo iš kambario. Keturi žmonės susibūrė prie segtuvo ir skaitė įrašus. Pagaliau Vitalijus pratarė:
- Viešpatie aukštielninkas...

* * * * *

Naujasis pacientas nė kiek nepriminė įprastinių šios ligoninės lankytojų. Žinoma, oficialiai ši įstaiga vadinosi sanatorija. Tačiau šiuo vardu jos nevadino nei personalas, nei pacientai. Koridoriuose tvyranti slogi nuotaika paveikdavo net vos atvykusius. Regis, naujasis pacientas visiškai nekreipė į tai dėmesio. Prie registratūroje sėdinčios seselės jis stovėjo kaip prie viešbučio portjė. Greta jo kojų stovėjo pora lagaminų. Jau vien jie nepriminė tų milžiniškų ryšulių, kuriuos su savimi atsitempdavo kiti pacientai. Net jo apranga skyrėsi nuo visų iki šiol buvusių atvykėlių. Kostiumas tiesiog vertė galvoti apie šį žmogų kaip apie verslininką, o ne pacientą.
Abu slaugytojai priėjo ir nužvelgė pacientą. Nors nuotraukoje jis atrodė šiek tiek kitaip suklysti negalėjai. Žinoma, akyse nelikę tų linksmų kibirkštėlių, tačiau... Pabilo Ovidijus, kuris visada pirmas kalbėdavosi su pacientais:
- Ponas Konstantinas?
- Taip. – neslėpdamas pašaipos naujasis pacientas nužvelgė abu slaugytojus.
- Leiskite mums jus palydėti iki jūsų pala... – Didysis O laiku susigriebė ir sukosėjęs tėsė: - Palydėti jus iki jūsų kambario.
Konstantinas sarkastiškai šyptelėjo. Ovidijus pasijuto nejaukiai. Pirmą kartą per visus tuos darbo metus. Pacientas to tarsi nepastebėjo. Jis paėmė vieną lagaminą ir pratarė:
- Žinoma. – akys žybtelėjo keista ugnele. – Rodykite kelią į mano pala... Hm... Į mano kambarį.
Ovidijus raustelėjo. Vitalijus pirmą kartą suprato, kad jo kolega taip pat gali raudonuoti. Didysis O išraiškingai dėbtelėjo į antrąjį lagaminą ir slaugytojui neliko nieko kito kaip jį paimti. Ar Vitalijui tik pasirodė ar Konstantinas vėl šyptelėjo sarkastiška šypsenėle?
Trijulė žingsniavo koridoriumi. Ovidijus nežinojo kaip iš naujo pradėti pokalbį, o naujasis pacientas nerodė jokio noro nors šiek tiek praverti savo lūpas. Pagaliau Ovidijus suprato, kad jei neprabils dabar, teks viską išsiaiškinti palatoje... Kambaryje.
- Pone Konstantinai, tikriausiai jūs žinote mūsų įstaigos taisykles? – netvirtu balsu išlemeno stambusis slaugytojas.
- Žinoma. – lakoniškai atsakė Konstantinas.
- Tikiuosi, pone Konstantinai, jūs mums nesukelsite jokių rūpesčių... – besipinančiu liežuviu kalbėjo Ovidijus.
- Klausykite... – nutraukė naujasis pacientas. - Nežinau jūsų vardo, bet nesvarbu. Aš žinau taisykles. Jei joms nepritarčiau, manęs čia nebūtų. Suprantate, aš tikrai galiu susirasti sanatoriją ar ligoninę, kurios taisyklės man priimtinos. Ir nevadinkite manęs ponu. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau garbaus amžiaus patricijus, jau girdintis kaip giltinė beldžiasi į duris.
- Paprasčiausiai nenorėjau, kad liktų kokių neaiškumų. – pasiteisino Didysis O.
- Suprantu.
Palatos... Kambario duris jie pasiekė tylėdami. Tik Konstantinui įžengus vidun Ovidijus vėl išdrįso prabilti:
- Mano vardas Ovidijus, o mano kolega – Vitalijus. Malonu susipažinti.
- Man taip pat tai vienas malonumas. – naujasis pacientas paspaudė abiem rankas.

* * * * *

Slaugės kažkur dingo, todėl nedideliame kambarėlyje karaliavo abu slaugytojai. Vienas išsidrėbė ant sofutės, o kitas sustūmęs krūvon kėdes įsitaisė ant jų. Kelias minutes jie kalbėjo įprastinėmis temomis. Apie orus, sportą... Tačiau norom nenorom jie prisiminė ir naująjį pacientą.
- Klausyk, - tarė Ovidijus, pasimuistęs ant nuo svorio girgždančios sofutės, - ką manai apie Konstantiną?
- Hm... – numykė Vitalijus. – Keistas. Nepanašus į kitus.
- Kai geriau pagalvoji, - susimastęs pratarė Didysis O, - jis kažkuo primena Liliją.
- Kuo? – šūktelėjo Vitalijus. – Jis šaipėsi iš mūsų net atsisveikindamas!
- Atsisveikindamas? – nusistebėjo Ovidijus. – Juk jis tepasakė, kad jam malonu su mumis susipažinti...
- Jis pasakė ne taip. – nutraukė Vitalijus. – Jis pasakė, kad jam vienas malonumas susipažinti su mumis. Negi tu nežinai to posakio: „Man vienas malonumas bendrauti su tavimi. Antras – to nedaryti.“
- Man atrodo tu tik kabinėjiesi. – burbtelėjo Ovidijus. – Svarbiausia ne tai. Ji kitoks nei visi kiti iki šiol buvę. Kitokia ir Lilija.
- Taip, tu teisus... – sutiko Vitalijus. – Visai nepanašu, kad jis... Klausyk, tu kada nors pagalvoji kaip tu jaustumeisi jų vietoje?
- Juk jau minėjau tau, kad per daug negalvotum apie tai. – paniuro Ovidijus.
- Negaliu. Paprasčiausiai negaliu.
Slaugytojai nutilo. Kiekvienas pasinėrė į savo mintis. Abu jie galvojo apie tą patį žmogų. Gal Klaudijus ir nėra pats maloniausias pasaulyje, tačiau jis bent... gyvas. Kaip kitaip pasakyti apie žmogų, kuris gyvena nepasinerdamas į savęs gailėjimo liūną?
- Žinai... – dvejodamas prabilo Vitalijus. – Aš negaliu negalvoti apie juos, nes visą gyvenimą... Na... Aš buvau kardiochirurgu.
Ovidijus nustebęs pažvelgė į savo draugą, tačiau šis daugiau nieko nepratarė. Neklausinėjo ir Didysis O.

* * * * *

Konstantinas stovėjo balkone ir žvelgė į tolumoje tamsuojantį mišką. Jam ši ligoninė labiau priminė karaliaus vasarnamį. Netgi pats pastatas labai primena rūmus. Žinoma, išoriškai. Viduje tokios pačios palatos kaip visur. Konstantinas pabandė prisiminti kiek ligoninių jam jau teko aplankyti. Visos jam atrodė vienodos. Jis pabandė paskaičiuoti bent apytiksliai, tačiau suprato, jog ir tai nepavyks. Per daug ligoninių jis matė. Juk jam nėra nė trisdešimties, o jis jau nuolatinis pacientas.
Konstantinas lėtai užsimerkė ir lygiai taip pat lėtai atsimerkė. Noras gailėtis savęs padingo kaip nė nebuvęs. Kaip seniai Konstantinas išmoko šio savikontrolės triuko... Dar vaikystėje. Jis niekada negalėjo pasigirti gera sveikata. Tačiau niekada neleido, kad tai jam trukdytų gyventi. Konstantinas visada sugebėdavo nuslėpti savo trūkumus. Jis atrodė tarsi nuo žurnalo viršelio nulipęs perspektyvus aktorius. Laikysena tinkanti princui, šviesūs plaukai, mėlynos akys... Tik akys netiko prie aktoriaus išvaizdos. Jos labai rimtos.
- Nuostabus vaizdas, ar ne? – pratarė tyliai priėjusi mergina.
- Taip...
Linktelėjo galva Konstantinas, nužvelgdamas nepažįstamąją. Mėlynos akys, kuriose labai tiktų šelmiškos kibirkštėlės. Tamsūs, šiek tiek garbanoti plaukai. Ji grakščiu, katės žingsniu priėjo prie balkono turėklų.
Nenuleisdamas akių nuo merginos, Konstantinas pridūrė:
- Kartais pasijunti tarsi kurorte.
- Tu čia atvykai neseniai? – pasidomėjo mergina.
- Prieš savaitę. – atsakė vyrukas. – Jei tiksliau prieš aštuonias dienas.
- Keista, kad mes iki šiol nesusitikome. – nusistebėjo ji.
- Turėjau darbo, taigi iš beveik neišėjau iš palatos. Ar kambario, kaip jums labiau patinka tai vadinti.
- Darbo? – susidomėjo mergina. – O ką tu dirbi?
- Hm... – šyptelėjo Konstantinas. – Gaminu ginklus.
- Ginklus? – pasitikslino mergina.
- Šiaip, esu vienas iš firmos, gaminančios visokius suvenyrus, įkūrėjų ir savininkų. – paaiškino Konstantinas. – Dažniausiai mes darome visokius durklus, peilius... Juk žinai, dabar vos ne garbės reikalas savo biure turėti ką nors primenančio viduramžius. Mes gauname užsakymą ir padarome tai, ko nori klientas. Dažniausiai tai būna durklai. Aš parengiu projektą, kaip jis turi atrodyti.
- Tikriausiai esi tikras šaltųjų ginklų specialistas?
- Nelabai. – susiraukė vyrukas. – Domiuosi tik tais, kuriuos gamino viduramžiais, nes tenka pamėgdžioti jų stilių. Be to, visai nesunku sukurti durklą, kuris atrodo įspūdingai. O ką veiki tu?
- Rašau. – gūžtelėjo pečiais mergina. – Seniau dirbau žurnaliste... Dabar šiaip rašinėju. Eilėraščius. Kartais išsiunčiu į laikraštį ar žurnalą.
- Oho! – šūktelėjo Konstantinas. – Nesitikėjau, kad man pavyks susipažinti su poete!
- Gyvenimas pilnas netikėtumų.
- Hm... – jis gūžtelėjo pečiais. – Beje, aš – Konstantinas.
- Lilija. – nusišypsojo mergina.
- Malonu susipažinti.

* * * * *

- Kaip sekasi mūsų naujajam pacientui? – pasidomėjo Ovidijus.
- Rėžia sparną apie Liliją. – atsakė Vitalijus.
- Tu tuo tikras? – susidomėjo Didysis O.
- Ką aš žinau? – gūžtelėjo pečiais antrasis slaugytojas. – Paprasčiausiai jie nuo ryto kalbasi.
Ovidijus pažvelgė pro langą. Iš čia matėsi balkonas, kuriame gana dažnai sėdėdavo Lilija. Dabar su ja buvo Konstantinas. Suklysti neįmanoma: šiuo metu jis vienintelis blondinas šioje ligoninėje. Be to, nėra kito paciento, kuris elgtųsi taip, tarsi jo gyslomis tekėtų mėlynas kraujas. Nepriekaištinga apranga, visada tvarkinga išvaizda. Tikriausiai, Lilija iš tiesų galėjo susižavėti jo mėlynomis akimis.
Vitalijus taip pat žvilgtelėjo pro langą. Gal Konstantinas ir nebuvo pats geriausias pacientas. Kandžios replikėlės visada pasiekdavo tikslą, tačiau dėl to negalėjai pykti. Jis nebuvo iš tų, kurie stengiasi pažeminti ar įžeisti žmogų. Konstantinas priversdavo į viską pažiūrėti kitaip. Vitalijui niekaip nesisekė apibūdinti kaip kitaip. Abu slaugytojai giliai širdyje buvo dėkingi už tai. Nepaisant to, kad pacientas savo žodžiais juos dažnai priversdavo sutrikti. Dabar slaugytojai galėjo jam padėkoti už dar vieną dalyką – šypseną Lilijos veide.

* * * * *

Ovidijus stengėsi neprarasti vilties prarasdamas savo dienos atlyginimą. Žinoma, jis pats kaltas, kad pasiūlė lošti iš pinigų. Lilija labai ramiai ir nuosekliai tuštino jo kišenes. Pagaliau ant stalo gulė paskutiniai pinigai skirti jo pietums. Lygiai taip pat kaip ir visi kiti, jie nukeliavo Lilijai.
- Viskas, aš giliame bankrote. – tesugebėjo pratarti Ovidijus.
- Nereikia taip dramatizuoti. – nusišypsojo mergina. – Gal nori atsilošti?
- Kaip? – susiraukė Didysis O. – Gal man iš tavęs paimti paskolą?
- Galėčiau pasiūlyti ir tai. – nusišypsojo Lilija. – Tačiau pasiūlysiu kai ką geresnio. Jei laimėsi tu, aš tau duosiu dešimtinę, jei aš – tu atsakysi į tris mano klausimus. Tinka?
- Hm... – Ovidijui šis pasiūlymas labai nepatiko, tačiau ir valgyti norėjosi. – Na, gerai.
Lilija vėl padalino kortas. Pirmą kartą Didžiajam O nusišypsojo sėkmės. Nuojauta jam kuždėjo, jog prie sėkmės savo nagelius prikišo mergina neleisdama išblėsti jo azartui. Antrą partiją laimėjo Lilija. Ji nusišypsojo ir porą akimirkų pamąsčiusi uždavė klausimą:
- Kokia Konstantino profesija?
- Šiaip, tai konfidenciali informacija... – pradėjo niurzgėti slaugytojas.
- Gražink dešimtinę ir mes toliau žaisime iš pinigų. – susiraukusi pareiškė Lilija.
- Hrrr... – suniurzgė Ovidijus. – Jis teisininkas, bent turi diplomą, tačiau yra kažkokios firmos savininkas. Rinkis pati.
- Kiek jam metų? – pasidomėjo mergina.
- Dvidešimt aštuoni. – burbtelėjo slaugytojas.
- Jis vedęs? – kamantinėjo Lilija.
- Ne. – atsakė Ovidijus, džiaugdamasis, kad kamantinėjimas pasibaigė.
- Įdomu, - mergina sumurmėjo pati sau, - kodėl?
- Tai jau ketvirtas klausimas. – pareiškė Didysis O. – Einu pavalgyti, kol iš manęs dar neatėmei paskutinių pinigų.
Lilija nusijuokė pažvelgusi į graudulingą Ovidijaus veido išraišką. Šis atsistojo ir pasuko link durų. Jau žengdamas per slenkstį jis sustojo ir atsisukęs prabilo:
- Todėl, kad jis romantikas. Jis ves tik tuomet, kai bus tikras šimtu procentų, jog myli. O pasakys, kad myli tik tuomet, kai bus tikras dviem šimtais procentų.
Tai taręs Ovidijus išėjo iš palatos. Kambario.

* * * * *

Vitalijus jau dabar pasveikino save. Žinoma, jis leis Konstantinui pasispardyti, tačiau nelabai ilgai. Šis ramiai žvelgė į šachmatų lentą. Slaugytojas nežymiai šyptelėjo suprasdamas, kad jo priešininkas nesupranta savo padėties beviltiškumo. Pagaliau Konstantinas perkėlė vieną figūrėlę.
- Tau teko skaityti Lilijos eilėraščius? – pasidomėjo pacientas.
- Ne, teisybe pasakius mes net nežinome jos slapyvardžio. – Vitalijus bandė suprasti ar tas kvailas žingsnis žirgu yra iš tiesų kvailas, ar klastingas.
- Būtų įdomu sužinoti ką ji rašo. – atsiduso Konstantinas.
- Na, bet mes nežinome kaip atrodo tavo kūriniai, nors tavo veikla ir neužslaptinta. – slaugytojas bandė nuspręsti ar kirsti žirgą. Pergalė ir taip jo rankose...
- Jei matei filmą „Du karaliai“, tikriausiai atkreipei dėmesį į valdovų ginklus. – nusišypsojo vyrukas. – Mūsų darbas.
- Teisybe pasakius man didesnį susidomėjimą kėlė tos silikoninės gražuolės prie valdovų. – Vitalijus pašalino žirgą ir mintyse dar kartą save pasveikino.
- Niekaip nesuprantu kodėl tikrai gražios moterys gauna tik antraeilius vaidmenis. – burbtelėjo Konstantinas spoksodamas į lentą. – Bent man labiau patinka tokios, kurių nereikia dailinti kelias valandas prieš parodant žmonėms.
- Pavyzdžiui, tokios kaip Lilija? – pasidomėjo Vitalijus.
- Pavyzdžiui, tokios kaip Lilija. – patvirtino pacientas. – Nuostabus proto ir grožio derinys. Retai pasitaiko, kad tokio amžiaus mergina galėtų gyventi tik iš savo kūrybos.
- Beje, kaip manai, kiek jai metų? – paklausė slaugytojas, stebėdamas kaip priešininko rikis kerta jo žirgą.
- Dvidešimt du? – spėjo pacientas.
- Kai spėjau aš, apsirikau gerokai daugiau. Dvidešimt penki. – Vitalijus nepatikliai žiūrėjo į rikį, taip ir besiprašantį, kad jį kas nukirstų.
- O kokia jos profesija? – pasidomėjo Konstantinas. – Juk ji ne poetė iš prigimties?
- Kažkas siejasi su ekonomika. – atsakė slaugytojas, be gailesčio kirsdamas rikį bokštu. – Teisybe pasakius, ši profesija jai nelabai tinka. Labai romantiškos sielos mergina. Žavisi gamta, turi nuotraukų albumą, kuriame rasi tik gamtovaizdžius.
- Šiaip ir teisininkas nelabai derinasi su šaltųjų ginklų kūrėju. – Konstantinas įdėmiai žvelgė į lentą, tarsi tik dabar suvokęs, jog priešininkas spaudžia į kampą. – Studijuodamas gana dažnai vykdavau į iškylas. Gaila, kad vėliau neturėjau tam laiko...
- Velnias, kai pagalvoju, - atsiduso Vitalijus, - studijuodamas aš irgi keliaudavau visur kur netingėjau...
- Beje, - šyptelėjo Konstantinas, pastumdamas savo bokštą, - turėjau vieną dėstytoją... Jei tingėdavai mokytis jo dėstomą dalyką, galėdavai susirungti su juo prie šachmatų lentos. Jei laimėdavai, gaudavai aukščiausią įvertinimą. Aš niekada nesimokiau. Šachas. Matas.
Vitalijus net išsižiojęs spoksojo į lentą. Šachas. Matas. Beliko paspausti ranką nugalėtojui.

* * * * *

Konstantinas ir Lilija visada susitikdavo balkone. Tai buvo viena iš nedaugelio vietelių, kurioje nesimaišydavo kiti pacientai. Visur kitur sėdėdavo bent vienas niūrios išvaizdos, tiesiog spinduliuojantis neviltimi žmogelis. Balkonas buvo tarsi oazė. Čia galėjai pasijausti kaip kurorte. Užmiršti visą likusį pasaulį.
Saulei artėjant prie vakarinio horizonto, balkone stovėjo du žmonės. Jie čia buvo jau kelias valandas. Tikriausiai, net jie patys negalėtų tiksliai pasakyti apie ką iki šiol kalbėjosi. Dabar jie draugiškai sukritikavo vieną filmą ir vis dar juokėsi iš savo minčių.
- Jei mus girdėtų režisierius, nedvejodamas nušautų. – pareiškė Konstantinas.
- Manyčiau, kad pats nusišautų. – nusijuokė Lilija. – Jau buvau pamiršusi kaip smagu sudirbti svetimą kūrybą.
- Teisybe pasakius jau seniai nieko nekritikavau. – nusijuokė vyrukas.
- Jaučiuosi tarsi vis dar būčiau studentė. – nusišypsojo mergina. – Tuomet mes kiekvieną savaitę pažiūrėdavome naują filmą, na o po to iš jo šlapios vietos nepalikdavome.
- Jei jau prakalbome apie studentiškus laikus, ką veiksi rytoj? – pasidomėjo Konstantinas.
- Hm... – susimąstė mergina. – Regis nieko. O ką?
- Nenorėtum pasivaikščioti? – nusišypsojo Konstantinas. – Aš planuoju pasidairyti po tą mišką.
- Tai gali nepatikti ligoninės valdžiai. – sudvejojo Lilija.
- Taisyklėse parašyta, kad pacientai negali pasitraukti iš tiesioginio matomumo zonos. – žinovo tonu pareiškė teisininkas. – Jie taip nevykusiai apibrėžė tą tiesioginio matomumo zoną, kad mes galime eiti kol matome ligoninę. Miškas auga ant kalvos, taigi, kol mes neperkopsime per jos viršūnę, tol nenusižengsime taisyklėms.
- Tu tuo tikras?
- Žinoma. Jei ligoninė teigs kitaip, galėsime paduoti ją į teismą ir bylas lengvai laimėti.
- Hm... – nusišypsojo mergina. – Gerai, jau seniai nebuvau jokioje išvykoje.
Ovidijus, netyčia nugirdęs šį pokalbį, susiraukė. Jis manė, jog drausti pacientams vaikščiotis po apylinkes yra neteisinga. Juk ištisas dienas sėdint ligoninėje galima iš proto išsikraustyti. Sodas, kuris buvo skirtas pasivaikščiojimams, buvo nedidukas, o ir žmonių ten netrūko. Tačiau pasivaikščiojimas tokioje tolybėje taip pat kėlė nerimą. Jei kas nors atsitiktų...
Slaugytojas nuslinko koridoriumi svarstydamas kaip jam pasielgti.

* * * * *

Konstantinas uždarė savo palatos duris ir jau planavo eiti pas Liliją, tačiau ant jo peties nusileido sunki ranka. Jis pažinojo vienintelį žmogų, turintį tokią leteną. Teisininkas, stengdamasis neprarasti savitvardos, atsisuko į Ovidijų. Šis žvelgė su keistoku priekaištu. Vien šis žvilgsnis pacientui pasakė, kad apie jo pasivaikščiojimą jau žinoma. Taigi, galima užmiršti apie mišką...
Ovidijus susiraukė ir prabilo:
- Žmogau, negi neprisimeni, minėjau, kad nenoriu, jog keltum mums rūpesčių?
- Na... – Konstantinas jau norėjo išrėžti viską ką galvoja apie tą kvailą draudimą.
- Taisyklėse paminėta, kad išeidamas už sanatorijos ribų, pacientas turi pasiimti apyrankę – siųstuvą. – mokytojo tonu pareiškė slaugytojas. – Jei kas atsitiktų, galėtum lengvai pagalbą išsikviesti. Apyrankę rasi rūbų spintoje. Gero pasivaikščiojimo!
Konstantinas apstulbęs spoksojo į slaugytoją, kuris nutaisęs graudulingą veido išraišką patraukė koridoriumi. Tik po poros akimirkų pacientas atgavo žadą:
- Ačiū, kad priminei! – šūktelėjo pavymui. – Ačiū...

* * * * *

Jau vakarėjo, tačiau Konstantinas su Lilija sėdėjo atsirėmę į plačiakamienį medį ir žvelgė į ligoninę. Miškas buvo nepaliestos, laukinės gamtos kampelis. Čia galėjai pasijausti taip, tarsi civilizacija tebūtų sapnas. Šimtamečiai medžiai. Gaivus oras. Visa tai, kas leidžia pamiršti vargus ir atgaivina sielą. Tikriausiai jie čia sėdėtų ir per naktį. Deja, ligoninėje paskelbtų jų paiešką, po to tektų išklausyti moralą ir atsidurti po prižiūrėtojų padu.
- Žinai, jau buvau pamiršusi, kaip nuostabu pasivaikščioti miške. – pratarė Lilija.
- Kartais prisiminimai nuskęsta Letoje... – pritarė Konstantinas.
- Keista, iki šiol prisimenu tai ką mokiausi apie antiką, o kiti laikotarpiai išlikę tik fragmentais. – nusišypsojo mergina. – Tikriausiai prireikus prisiminčiau visus dievus ir nemažai pusdievių.
Abu nutilo paskęsdami savo mintyse. Kelias sekundes tik medžių ošimas trikdė tylą. Staiga Lilija pažvelgė į Konstantiną ir paklausė:
- Beje, tu tiki, kad Dievas egzistuoja?
- Hm... – numykė, kaip ir pridera tikram teisininkui. – Nemanau. Bent ne tokiu Dievu ar dievais, kokius vaizduoja visokios religijos ir sektos. Jos Dievą įsivaizduoja kaip... Na, lyg kažką sudėtingą supaprastintum taip, kad dar labiau supainiotum. Be to, negaliu tikėti tokiu Dievu, kuris leidžia žmonėms kentėti. Paprasčiausiai...
Konstantinas nutilo ir pažvelgė tik į jam vienam matomas tolybes. Praslinkus kelioms akimirkoms jis prabilo vėl:
- Prisimenu, kai mirė mano senelė, senelis tapo... Na, iš jo teliko šešėlis. Jis pratempė dar kelis metus, tačiau jis jų negyveno. Paprasčiausiai egzistavo. Kodėl Dievas negali padaryti taip, kad vienas kitą mylintys žmonės mirtų kartu? Kad nė vienam iš jų nereikėtų kankintis vienatvėje?
- Jei būčiau davatka, pasakyčiau, kad jo kelių nežino niekas. – atsakė susimąsčiusi mergina. – Tačiau... Nežinau.
- Norėčiau, kad būtų toks Dievas, kuris neleistų žmonėms kentėti netekus mylimo žmogaus. – kalbėjo Konstantinas. – Tokiu Dievu aš tikrai galėčiau tikėti.
- Manau, kad aš norėčiau tikėti tavo Dievu. O gal net ir dabar tikiu, kad toks yra.
- Laikas grįžti. – atsiduso teisininkas. – Nuojauta sako, kad jei negrįšime dabar, prasidės paieška.

* * * * *

Saulei nusileidus iš sanatorijos išėjo slaugytojai. Jie nuėjo iki stovėjimo aikštelės ir abu sustojo prie savo automobilių. Kelias akimirkas stoviniavo tylėdami, tarsi nedrįsdami trukdyti nakties ramybės. Pagaliau prabilo Vitalijus:
- Žinai, o tas Konstantinas tikras laimės kūdikis.
- Žiūrint kaip pažiūrėsi. – burbtelėjo Ovidijus.
- Suvilioti gražiausią šios ligoninės pacientę... – nutęsė slaugytojas.
- Kodėl manai, kad ją suviliojo? – pasidomėjo Didysis O.
- Na, mačiau kaip jie išsiskyrė po pasivaikščiojimo. Trumpučiu atsisveikinimo bučinuku to nepavadinsi.
- O! Jis ją pabučiavo ar ji jį? Velnias, klausiu kaip kokia turgaus boba. – nusijuokė Ovidijus.
- Žinai, keista, kad kartais likimas taip pasijuokia iš žmogaus...
- Žmogau, juk ne pirmus metus tau kartoju, kad neimtum visko taip giliai į širdį.
Abu slaugytojai nutilo. Tarsi susitarę, jie pažvelgė į ligoninę. Į balkoną. Dabar jis buvo tuščias, tokiu metu visi miega. Net tie pacientai, kurie linkę į sanatorijos taisykles žiūrėti savaip.
- Negaliu. – pratarė Vitalijus. – Kardiochirurgui būtinas šioks toks sentimentalumas. Juk žaidi su širdimi... Čia dirbdamas jaučiuosi kaip ne savame kailyje. Gero savaitgalio!

* * * * *

Palata, nušviesta saulės spindulių, iš tiesų galėjo priminti gana prasto viešbučio kambarį. Nepaisant to, kažkas neleido pasijusti taip, tarsi čia būtų ne ligoninė. Kažkokia smulkmena. Nenusakoma smulkmena.
Žmonės sėdintys palatoje jautėsi kaip kurorte. Jiems nerūpėjo ligoninė su visais gydytojais, seselėmis ir slaugytojais. Šachmatų lentoje likusios kelios figūrėlės konstatavo faktą – lygiosios. Konstantinas šyptelėjo Lilijai:
- Jau nesitikėjau, kad man pavyks susitikti su tokia konkurente.
- Ačiū už komplimentą!- nusijuokė mergina. – Aš jau nesitikėjau išgirsti ko nors panašaus.
- Tikriausiai, - pastebėjo Konstantinas, - komplimentai čia retai sakomi...
- Kas tiesa, tai tiesa... – atsakė Lilija. – Beje, o kodėl tu čia?
Konstantinas susiraukė, tačiau neleido merginai pakeisti pokalbio temos:
- Tikriausiai, trumpiau būtų pasakyti dėl kurių priežasčių manęs čia neturėtų būti.
- Šiaip, neturėjau to klausti. – nuliūdusi pratarė mergina. – Šis klausimas čia savotiškas tabu.
- Nemėgstu visokių draudimų. – šyptelėjo vyrukas. – Žmogus gimsta laisvas. Gaila, tačiau labai dažnai jis nesugeba išsaugoti ne tik kūno, tačiau ir proto nepriklausomybės. Gali būti prikaustytas prie savo darbo vietos, tačiau niekas netrukdo svajoti. Daugelis tai užmiršta.
- Regis, tu anarchistas? – nusijuokė mergina.
- Ne, - nusijuokė ir Konstantinas, - paprasčiausiai manau, jog kiekvienas turi būti laisvas savo protu. Ši laisvė kartais leidžia sulaužyti visokius tabu. Pavyzdžiui, leidžia paklausti, o kodėl tu čia?
- Na... – liūdnai šyptelėjo Lilija. – Manau, kad mano atsakymas lygiai toks pat kaip ir tavo.
Žmonės nutilo panirdami į savo mintis. Kiekvienas turėjo ką apsvarstyti. Net ir skendėdami savo pamąstymuose, abu džiaugėsi, jog yra kartu. Sunku surasti kitą, su kuriuo galėtum pasikalbėti  su kuriuo galėtum linksmai leisti laiką.
- Žinai, - prabilo Konstantinas, - senovėje buvo savotiškai paprasčiau. Dabar mes būtume kokiame vienuolyne tarp mus slaugančių vienuolių. Žinoma, mes nebūtume susitikę... Tačiau tuomet vienuoliai turėjo procedūrą, vadinamą coup de grace. Žinai kas yra miserikordas?
Mergina papurtė galvą. Konstantinas pakilo nuo kėdės ir priėjo prie spintelės. Po kelių akimirkų jis sugrįžo nešinas juoda dėžute. Padėjęs ant stalo ją atidarė. Viduje, ant juodo šilko pagalvėlės gulėjo siauraašmenis durklas.
- Kalbant šiuolaikine terminologija, - prabilo Konstantinas, - tokiu durklu vienuoliai ir ne tik jie, atlikinėdavo eutanaziją. Žinoma, jiems dažniausiai atitekdavo sužeistieji, tačiau kartais kančias palengvindavo ir sergantiesiems.
Kelias akimirkas niekas netrikdė tylos. Teisininkas paėmė į rankas durklą ir jį pavartė rankose. Stebėdamas žvilgančius ašmenis jis prabilo vėl:
- Gydytojai man nesugebėjo pasakyti kaip viskas baigsis. Nežinia kas ir kaip nusibaigs pirmiausiai. Gali būti, kad aš paprasčiausiai neprabusiu ryte. Gali būti, kad pusę metų ar net ilgiau gulėsiu pripumpuotas nuskausminančiųjų.
Patylėjęs jis įdėjo durklą atgal į dėžutę ir tęsė savo kalbą:
- Šis durklas yra mano šedevras. Rėmiausi senovės ginklakalių patirtimi... Žodžiu, jei man teks gulėti kančiose, nusprendžiau pasinaudoti juo. Tikslus dūris į širdį. Durklas išgaląstas taip, kad neturėčiau nieko pajusti. Nepagalvok, kad aš esu savižudis, tik...
Vyrukas atsistojo ir nunešė dėžutę atgal į spintelę. Atsisukęs jis pridūrė:
- Man patinka gyventi, tačiau man patinka gyventi, o ne egzistuoti.
- Klausyk... – sutrikusi prabilo Lilija. – Nieko nežino tie gydytojai. Štai aš jau prieš pusantrų metų  turėjau pas protėvius keliauti. O tu pasižiūrėk aš vis dar gyva.
- Ir labai graži. – nusišypsojo Konstantinas pastebėjęs, kad mergina raustelėjo.
- Žiūrėk, dar tavo širdelė neatlaikys... – sumurmėjo poetė.
- Garbė mano širdžiai būtų nustoti plakus dėl tavęs. – nusijuokė teisininkas prieidamas prie merginos ir ją apkabindamas.
- Nemanau... – pradėjo Lilija.
- Nemanyk, o paprasčiausiai patikėk. – nutraukė ją Konstantinas karštai pabučiuodamas.
Pokalbis nutrūko užleisdamas vietą kūniškajam malonumui.

* * * * *

Ovidijus pasiraukė žvelgdamas į savo kortas, lygiai taip pat elgėsi ir Vitalijus. Jau pora valandų jie bandė atimti pinigus vienas iš kito. Deja, nei vienam, nei kitam nesisekė to padaryti. Slaugytojai susižvalgė. Abiejų mintis pasakė Ovidijus:
- Žmogau, mane jau užkniso šis užsiėmimas.
- Ir mane. – šyptelėjo Vitalijus. – Lošiant su Konstantinu arba Lilija tiksliai žinai, kad pralaimėsi. O mūsų jėgos visiškai lygios.
- Bent būtų tos dvi mūsų pagalbininkės... – burbtelėjo Didysis O. – Galėtum nors prieš ką laimėti...
- Deja, jos dabar visą laiką leidžia su savo draugėmis iš kitų skyrių ir aptarinėja mūsų Romeo ir Džiuljetą... – Vitalijus susiraukė suvokęs savo žodžių reikšmę.
- Neimk taip giliai į širdį. – niūriai ištarė Ovidijus.
- Negaliu. Supranti... – buvęs kardiochirurgas pakramtė lūpas. – Na, Lilija buvo tarsi gyvybės spindulėlis... Visi kiti pacientai tiesiog skęsta savo neviltyje. O ji... Na, ji gyvas žmogus, nepraradęs gebėjimo džiaugtis gyvenimu. Kai atsirado Konstantinas... Dabar jau nesijaučia tos slogios nuotaikos, kuri visą laiką čia tvyrojo. Jie tarsi atgaivino visą ligoninę. Kaip neteisinga, kad jų laukia toks likimas, kaip ir Romeo bei Džiuljetos. Gyvenimu besidžiaugiantys žmonės pasmerkti mirti.
- Gyvenimas nėra teisingas...
- Žinau. Tačiau aš gelbėjau žmonių gyvybes, kol... – Vitalijus atsiduso. – Aš visą laiką gelbėjau žmonių gyvybes. Jei ne tas...
Žodžius nutraukė į kambarį įvirtusi seselė:
- Konstantinui negerai...

* * * * *

Slaugytojai prie balkono atsidūrė tuo metu, kai Konstantiną jau vežė į palatą. Prie jo sukiojosi keli gydytojai, vienas bandė nuraminti Liliją:
- Panele, nusiraminkite! – kalbėjo jis. – Mano kolegos tikri specialistai...
- Mes kalbėjomės, - pro ašaras pratarė Lilija, - o jis staiga ėmė ir susmuko...
- Staiga? – burbtelėjo gydytojas. – Jis jau pusvalandį sienomis laipioti turėjo...
Ovidijus tvirtai apkabino merginą ir ją sustabdė. Ji pasimuistė bandydama ištrūkti tačiau veltui. Slaugytojas beveik tėvišku tonu kreipėsi į Liliją:
- Klausyk, bus geriau jei tu nusiraminsi. Kai Konstantinas atsigaus jis norės tave pamatyti sveiką ir gražią, o jei tu jaudinsiesi, tokia nebūsi.
- Tačiau...
- Gydytojai tikrai pasirūpins juo. – griežtai nutraukė Ovidijus. – Jie tiesiog stebuklus išdarinėja.
Lilija stebėjo kaip gydytojai su Konstantinu dingsta už durų.

* * * * *

Konstantinas pramerkė akis ir apsidairė kambaryje. Jis tikėjosi pamatyti... Teisybe pasakius, jis net nežinojo ką tikėjosi pamatyti. Gal savo prosenelius? Tikriausiai, ne. Teisininkas, net neabejojo, kad prie jo turėtų būti visokių gyvybės palaikymo prietaisų ir panašios velniavos, tačiau nieko panašaus nesimatė. Jei ne plačiai jam besišypsantis Vitalijus, Konstantinas pagalvotų, kad sapnavo košmarą.
- Kaip savijauta? – pasidomėjo slaugytojas.
- Lyg vakar būčiau prisigėręs iki žemės graibymo. – kiek galėdamas linksmesniu tonu atsakė teisininkas. – Kaip laikosi Lilija?
- Gerai. – atsakė Vitalijus.
- Melagis. – burbtelėjo pacientas. – Jei ji jaustųsi gerai, tai pirmiausia būčiau pamatęs jos veidą.
- Na... – sudvejojo slaugytojas. – Praėjus porai dienų nuo to, kai tu... Po to, kai tu nugriuvai, Lilija prastai pasijuto. Tačiau nieko rimto, paprasčiausiai gydytojas liepė jai gulėti lovoje.
- Palydėk mane iki jos palatos. – griežtai tarė teisininkas.
- Gydytojas mane užmuštų! – pasibaisėjo Vitalijus.
- Klausyk... Tau kada nors buvo, jog dėl kito žmogaus galėtum padaryti viską?
Vitalijus neatsakė, tik nudelbė akis.
- Matau, kad buvo. – kalbėjo pacientas. – Tačiau... Kas atsitiko? Galėčiau prisiekti, jog tau prisiminimai kelia skausmą.
- Buvo tokia mergina... Prieš daug metų... – atsiduso Vitalijus. – Po to aš turėjau labai daug rūpesčių... Nenorėjau į visą tai jos velti... Na, aš... Mes... Mes išsiskyrėme. Labai ilgai negalėjau su ja susitikti... Dabar net nežinau ką turėčiau jai pasakyti...
- Žinai. – nutraukė Konstantinas. – Tikrai žinai. Pasakyk jai teisybe. Ar ji jau su kitu?
- Ne, ji vis dar viena...
- Ko tu lauki? – piktai šūktelėjo pacientas. – Tu nori su ja susitikti, nori būti kartu! Kaip manai kodėl ji iki šiol nesusidėjo su kokiu teisininku? Juk jie kiekvienoje pakampėje mėtosi, be to gražiai atrodo ir turi daug pinigų. Ir kas tau trukdo? Juk tavęs joks slaugytojas lovoje nelaiko! Susiek su ja, pasikalbėk!
- Gal...
- Jokių gal! – kaip kirviu nukirto teisininkas. – Jei nepasikalbėsi su ja kaip galėdamas greičiau, aš tau visą likusį gyvenimą vaidensiuosi! Mes abu žinome, kad šis procesas gali prasidėti labai greitai.
- Gerai, kai tik gausiu išeiginių. – pažadėjo Vitalijus.
- Na, o dabar palydėk mane pas Lilija. Man reikia branginti laiką.
Vitalijus nusijuokė ir atsidusęs padarė kaip prašomas.

* * * * *

Lilija nusišypsojo pamačiusi Konstantiną. Šis mandagiai išprašė slaugytojus iš palatos ir atsisėdo ant lovos. Kelias sekundes jie paprasčiausiai žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi. Pagaliau vyrukas švelniai ją pabučiavo ir prabilo:
- Kaip laikaisi?
- Kaip matai... Labai norėjau su tavimi pasikalbėti... – nusišypsojo mergina. – Žinai, gal ten aukštai ir yra kažkas, kas išpildo mūsų norus. Gal ne visus, tačiau bent kai kuriuos.
- Kartą vienas žmogus labai ilgai negalėjo užmigti. – besišypsodamas kalbėjo Konstantinas. – Besivartydamas jis pradėjo svarstyti ar yra Dievas. Jis vis galvojo: „Gal Dievas yra, nes juk turi kas nors tvarkyti visą šį chaosą, kurį vadiname pasauliu. Bet jei jis būtų, nebūtų tiek neteisybės. Tačiau pasaulis turėjo kaip nors atsirasti...“ Taip jis svarstė gal kokią valandą. Ir staiga balsas iš aukštybių tarė: „Nėra manęs, nėra... Miegok!“
- Turėjau laiko pagalvoti. – nusijuokė Lilija. – Žinai, tikrai galėčiau patikėti tokiu Dievu, kaip tuo, apie kurį kalbėjome miške. Gal tiksliau pasakius, aš juo tikiu.

* * * * *

- Keista, Ovidijau, - prabilo Vitalijus, - mane siunčia į kažkokį susitikimą. Juk aš tik paprastas slaugytojas...
- Gal pagaliau suprato, kad tu vertas šio to daugiau? – spėjo Didysis O. – Be to, tau ne prošal šiek prasiblaškyti.
- Tik norėčiau tiksliau sužinoti koks tai susitikimas. – susiraukė Vitalijus. – Turiu kvietimą, kuriame parašyta kur ir kada jis vyksta, tačiau jokio patikslinimo. Bosas sakė, kad turėsiu paprasčiausiai ten pasėdėti, jei prisireiks pakalbėti, tačiau nesiteikė nieko paaiškinti.
- Na, tai važiuok, pasėdėk, pakalbėk. Juk tai kelios papildomos laisvos dienos. Beje, kur viskas vyks?
- Žinai „Imperatorių užeigą“? – pasidomėjo Vitalijus.
- Oho! – švilptelėjo Ovidijus. – Juk ten ne vienas prezidentas sėdėjo!
Slaugytojai nutilo. Vitalijus spėliojo koks tai susitikimas. Gal teks plepėtis su kokiu slaugytojų pensininkų fondo atstovu? Tikriausiai... Ovidijus svarstė ar jam pačiam kada nors teks užsukti į tokią vietą, kaip „Imperatorių užeiga“? Tikriausiai ten vien alaus užsisakęs jis išleistų viso mėnesio atlyginimą... Pasisekė žmogeliui, juk jam net sąskaitų mokėti nereikės...
- Beje, Ovidijau... – vėl prabilo Vitalijus. – Manau, tau reikėtų žinoti... Supratau, kad kvaila tai slėpti. Aš dirbau kardiochirurgu ir man pranašavo gerą ateitį. Vieną kartą teko daryti operaciją gana žymiam žmogeliui. Turėjau būti antrasis chirurgas, pirmasis – vienas žymiausių šios srities atstovų. Šis į operacinę atėjo įkaušęs. Bedarydamas operaciją jis pametė skalpelį... Žymiajam chirurgui įrankis iškrito iš rankų ir mirtinai sužalojo pacientą. Ligoninė norėjo viską nuslėpti, tačiau aš negalėjau laikyt liežuvio už dantų... Jie atleido mane kartu su tuo chirurgu... Šis turėjo labai įtakingų draugų, kurie pavertė mano gyvenimą pragaru. Niekur negalėjau gauti darbo, galiausiai šiaip ne taip pavyko pakliūti čia.
Didysis O sėdėjo nežinodamas ką pasakyti. Be to, žodžių ir nereikėjo. Draugai suprato vienas kitą ir be jų.

* * * * *

Konstantinas ir Lilija sėdėjo balkone žiūrėdami į žvaigždes. Jei kas nors juos aptiktų, nemalonumų išvengti nepavyktų. Tačiau jiems tai nerūpėjo. Jie sėdėjo apsikabinę ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kurią leido kartu. Mėgavosi jausdami vienas kito šilumą ir rūpestį.
- Žinai... – prabilo Konstantinas. – Aš jau senokai noriu tau pasakyti... Tikriausiai... Tikriausiai, jei būčiau poetas būtų lengviau...
- Beje, - įsiterpė Lilija, - tu klausei koks mano slapyvardis...
- Samanta Li. – nusijuokė vyrukas.
- Iš kur žinai? – nustebo mergina.
- Prisimenu... Ne viską, tačiau fragmentus iš to, ką man kalbėjai, kai buvau be sąmonės.
- Aš tikėjausi, jog tu išgirsi... Ir sugrįši.
- Ačiū. Žinai... – Konstantinas įkvėpė oro. – Na, aš jau seniai noriu tau pasakyti, kad myliu tave.
- Aš tave irgi myliu. – sušnabždėjo Lilija. – Supratau koks tu man brangus jau seniai... Tačiau, kai tu parkritai... Tuomet, aš jau žinojau, kad myliu tave.
Žvaigždės iš aukštybių žvelgė į du įsimylėjėlius. Nežinia kiek jos prisižiūri panašių porelių... Tačiau joms niekada neatsibosta. Žvaigždės žvelgia žemyn ir prisimena visus, kuriuos matė. Visus kurie mylėjo, kurie myli ir kurie mylės. Žvaigždės neužmirš ir šios porelės.

* * * * *

Ovidijus ir Vitalijus stūmė priešais save pora vežimėlių. Ant jų gulėjo uždengti žmonių kūnai. Vitalijus jautė, kad jam silpna. Jis niekam kitam nebūtų leidęs atlikti šio darbo, tačiau... Jo gerklę tarsi kažkas smaugė. Ovidijus žingsniavo nutaisęs akmeninę veido išraišką, tačiau jis niekam nežvelgė į akis. Slaugytojai sustojo prie lifto.
- Kaip manai, jie mylėjo vienas kitą? – paklausė Vitalijus nepažindamas savo balso.
- Jus sakiau, kad neimtum... – nebaigė sakinio Didysis O, nes taip pat nesugebėjo pažinti savo balso. Tačiau po akimirkos jis prabilo vėl:
- Taip. Nė kiek tuo neabejoju. Teisybe pasakius, retam suteikiama laimė mylėti ir nekentėti netekus mylimo žmogaus. Jie paprasčiausiai užmigo balkone ir nebeprabudo.
Lifto durys atsidarė ir slaugytojai įėjo vidun. Liftas tyliai leidosi žemyn. Atsidarius durims jie patraukė gerai apšviestu, tačiau niūriu koridoriumi. Jis negalėjo būti kitoks, vesdamas žmonės į tokią vietą...
- Tas susitikimas... – prabilo Vitalijus ir nutilo.
Ovidijus sumirksėjo nustebęs kodėl draugas pradėjo kalbėti apie kažkokį, su nelaime nesisiejantį, įvykį. Vitalijus atsikrenkštė ir prabilo vėl:
- Tas susitikimas... Jį suorganizavo Konstantinas.
- Ką? – slaugytojas nepatikėjo savo ausimis.
- Mes su juo kalbėjomės... Na, jis sužinojo, kad seniau aš išsiskyriau su mergina... Konstantinas išsiaiškino kas ji. Po to spustelėjo kelis pažįstamus aukštose pareigose... Ir suorganizavo susitikimą su ta mergina. Neįsivaizduoju kaip jam tai pavyko. Na, mes pasikalbėjome... Mes visą laiką vienas kitą mylėjome, paprasčiausiai nežinojome kaip susitikti. Visą gyvenimą būsiu dėkingas Konstantinui, kad jis man padėjo.
- Taip, jis buvo puikus žmogus. Jis ir Lilija. Tikiuosi, jog jie dabar laimingi.
Įstūmę vežimėlius į šaldytuvą slaugytojai stovėjo žiūrėdami į du apklotus kūnus. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jie lydėdavo mirusiuosius į priešpaskutinę kelionę. Tačiau jie pirmą kartą jautėsi kaip netekę geriausių draugų, o gal net ir ko nors artimesnio. Vitalijus liūdnai šyptelėjo ir tarė:
- Žinai, Konstantinai, visai neprieštaraučiau, kad man vaidentumeisi su savo mylimąja.
Abu slaugytojai įsivaizdavo kokio atsakymo sulauktų, jei pašnekovai galėtų atsakyti. Jie beveik galėjo pamatyti kaip įsimylėjėliai nusišypso ir taria: „Mums būtų vienas malonumas jums vaidentis!“