apie kuprą

Vėlyvas vakaras ir kosti
šešėlio kiauteliu beginklio,
kai kyla sutemos ir spokso
į miego užtvaras kuprotas,
kai pilnos salės ištuštėja-
lieki aplodismentais girtas,
šliauži savaip, esi dar gyvas,
nes sutemų grimasos juodos
liežuvį dvišaką iškištų
ir net nematant geltų tyliai
lytėjimu nuodingo skėčio.

Vėjuotas nebylio skudutis
prasiveržia grimasos gylėn-
tai veidu slystantis ląšiukas,
tai sraigė takeliu gleivėtu
vėlyvo meto nepažinus-
vėlyvio žiedu nužydėtu
į vakarą ilgai tylėtą
namelį ant kupros
nuneštų..